Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Liudas Mikalauskas – vienas įžymiausių lietuvių jaunosios kartos bosų, savo išskirtiniu balso tembru ir artistiškumu pelnęs didžiulę publikos meilę. 2011 metais jis baigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete bei Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Yra tapęs 12-os tarptautinių dainininkų konkursų Grand Prix ir pirmųjų vietų laureate. Iš jų žymiausi: II tarptautinis Adam Didur operos dainininkų konkursas (Lenkija), XIII tarptautinis Ada Sari dainininkų konkursas (Lenkija), VIII tarptautinis I. Jurjevos vardo konkursas (Estija), tarptautinis dainininkų konkursas „XXI amžiaus menas“ (Ukraina). 2008 metais dalyvavo LRT televizijos muzikiniame projekte „Triumfo arka“, kur laimėjo „Auksinio balso“ titulą. Šiandien L. Mikalauskas – “Biržiečių žodžio” svečias.
Papasakokite apie savo vaikystę, tėvų namus, kelio į sceną pradžią…
Mano tėviškė – Tauragės Jovarų pakalnė, kur gyvenau iki studijų. Geras buvo laikas su vasaros maudynėmis Jūros upėje, bičiuliais, vaikiškomis išdaigomis… Dainuoti pradėjau nuo 6 metų, o mokė dainuoti mokytojas Romualdas Eičas, kuris tuo metu mūsų Tauragės 5-ojoje vidurinėje mokykloje dirbo koncertmeisteriu choreografijos pamokose ir dirbo Tauragės kultūros centro berniukų choro vadovu. Mokytojas ateidavo į mokyklą ant peties užsimetęs akordeoną ir ieškodavo gabių vaikų– talentų savo chorui. Išklausęs mano dainavimo iškart pakvietė į chorą, kurį lankiau du kartus per savaitę. Taip tapau choristu, o mokykloje per ilgąsias pertraukas jis individualiai mokė mane dainuoti. Kai kiti berniukai lakstė žaisdami krepšinį, aš lavinau balsą. O mokytojas tomis dienomis likdavo be pietų. Iki šiol pamenu jo priesaką, kurio iki šiol laikausi: „Turim eiti kaip kareiviai – tik pirmyn.“ Gal iš jo išmokau principingumo, užsibrėžto tikslo siekimo. Nuo mokyklos iki namų buvo nemažas kelio galas, kurį pėsčiomis keliaudavau rudenį ir pavasarį, o žiemą taksofonu, kuris stovėjo prie mokyklos, skambindavau mamai, kad parvežtų namo. Buvau labai užimtas vaikinas su intensyviu tvarkaraščiu. Tėvai manimi pasitikėjo ir nekontroliavo, netikrino, nors vaikystėje dėl didelio mano ir tėvų užimtumo labai artimų santykių su jais nebuvo. Po studijų suartėjome labiau.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
Neįleidžia per duris, lipa per langus