„Mano lėlių muziejus – tai daugybės metų mėgiamo užsiėmimo rezultatas. Kodėl lėlės? Gal todėl, kad vaikystėje lėlių niekas nepirko... Lėlės užvaldė mane. Kiti kolekcionuoja monetas, bokalus, varlytes, ąsočius, arbatinukus... Mes visi esame skirtingi, todėl ir mūsų pomėgiai skirtingi“, – apie savo mylimas lėles pasakojimą pradeda biržietė Sigutė Variakojytė Kiaulėnienė.
Jūsų gyvenimui džiaugsmo teikia lėlės, gal šaknys slypi praeityje, jūsų vaikystėje? Kokia ji?
Gimiau ir augau Biržuose. Tai – mano mylimas miestelis, nors dabar daug metų gyvenu kaime. Taigi, mano vaikystė praėjo Biržuose, Kęstučio gatvėje, mediniame daugiabutyje, pažymėtame 14A numeriu. Vaikystė buvo nerūpestinga, nors šeimoje augome trys vaikai ir tėvai pinigų visada neturėjo. Mano tėveliai paprasti – be mokslų, bet labai geri. Mama dar jaunystėje išmoko siuvėjos amato. Ją prisimenu palinkusią prie senos siuvimo mašinos SINGER, kurią gavo iš savo mamos, mano močiutės. Tėvelis visą gyvenimą dirbo vairuotoju. Kiemas būdavo pilnas vaikų ir dūkdavome, prisigalvodami visokiausių žaidimų. Geri prisiminimai. Vasarą mirkdavome ežere, žiemą – ant ledo, piliakalnyje su rogutėmis kūliais versdavomės nuo kalnų. Namo grįždavome alkani, kaip vilkai ir pirmas valgis būdavo duona, pamirkyta vandeny ir ant riekės viršaus pabarstytu cukrumi. Tai buvo patiekalas, kurį patys mokėjome pasigaminti. Tėvai dirbo savo darbus, o mus saugojo Dievas. Kai palyginu dabartinių vaikų gyvenimus, tai tik gailestis ima: noselės įmerktos į mobiliuosius, veideliai paraudę nuo jų, o ne nuo gryno oro…
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/