Kunigo Antano Saulaičio knyga vaikams „Kaip pradėti tikėti?“ sudomino ir suaugusius

Praė­ju­sį sek­ma­die­nį Bir­žų kraš­to mu­zie­jaus „Sė­la“ ar­se­na­lo sa­lė­je gau­siam bir­žie­čių bū­riui pri­sta­ty­ta ku­ni­go An­ta­no Sau­lai­čio, SJ nau­jau­sia kny­ga vai­kams „Kaip pra­dė­ti ti­kė­ti?“ My­li­mas ku­ni­gas, pui­kus vai­kų ir jau­ni­mo sie­lo­va­di­nin­kas, o taip pat ke­lių kny­gų au­to­rius pa­ts at­sa­ki­nė­jo į bir­žie­čių klau­si­mus. Pris­ta­ty­ti kny­gą au­to­riui pa­dė­jo jos su­da­ry­to­ja, ver­tė­ja Gab­rie­lė Gai­liū­tė-Ber­no­tie­nė ir pub­li­cis­tas, žur­na­lis­tas Do­na­tas Pus­lys.

Pir­mo­ji An­ta­no Sau­lai­čio SJ at­sa­ky­mų į vai­kų klau­si­mus kny­ge­lė „Kaip at­ro­do dva­sios?“ bu­vo iš­leis­ta 2009 me­tais. Pas­te­bė­ta, jog suau­gu­sie­ji, var­ty­da­mi lei­di­nu­ką, džiau­gė­si ne tik to­dėl, kad tu­rės kny­ge­lę vai­kams, bet ir pa­tys jo­je at­ras at­sa­ky­mus į rū­pi­mus klau­si­mus. Žmo­nės tei­gė, jog jiems, užau­gu­siems so­viet­me­čiu, ne­bu­vo jo­kios sie­lo­va­dos ir ka­te­che­zės.

Kaip pa­ste­bi ant­ro­sios kny­ge­lės vai­kams kny­gos su­da­ry­to­ja Gab­rie­lė Gai­liū­tė-Ber­no­tie­nė, po de­šim­ties me­tų daug kas at­ro­do pa­pras­čiau. Aiš­ku ir tai, kad t. An­ta­no Sau­lai­čio ant­ro­ji kny­ga vai­kams, „nau­ji di­die­ji ma­žų­jų klau­si­mai“, į ku­riuos dva­si­nin­kui te­ko at­sa­ky­ti, yra skir­ta ne tik vai­kams, bet suau­gu­siems žmo­nėms, ku­rie nė­ra to­kie drą­sūs pa­klaus­ti kaip jų vai­kai ar anū­kai. Kny­ge­lė ga­li pa­dė­ti ir su vai­kais dir­ban­tiems mo­ky­to­jams.

Pa­sak A. Sau­lai­čio, vai­kai klau­si­nė­ja daug ir konk­re­čių že­miš­kų da­ly­kų. Jiems rū­pi ne tik tai, kiek Die­vui yra me­tų ar ko­kios spal­vos yra an­ge­lų spar­nai. Jie no­ri ži­no­ti ir apie kli­ma­to kai­tą, ir apie su­si­dū­ri­mą su ki­to­mis kul­tū­ro­mis. Kun. A. Sau­lai­tis drą­siai ir pa­pras­tai at­sa­ko į pa­pras­tus ir kar­tu su­dė­tin­gus klau­si­mus: Kas yra žmo­gaus sie­la? Ko­dėl Die­vas vi­siems at­lei­džia – juk pik­ta­da­rius rei­kia baus­ti? Ar Die­vas ma­to, kas žmo­gaus lau­kia atei­ty­je ir t.t.

Kny­gos pri­sta­ty­mo me­tu pa­ste­bė­ta, kad vai­kai vis dar bū­na pri­kimš­ti bai­mių, gau­tų iš ap­lin­kos, iš suau­gu­sių­jų pa­sau­lio. Daž­nai ne tik vai­kams, bet ir suau­gu­siems rei­kia aiš­kin­ti, kas yra krikš­tas, kas yra pa­snin­kas, ko­kia jo pra­smė. Vai­kai ne­re­tai klau­sia už kiek ge­rų dar­bų žmo­gus nueis į ro­jų, o už kiek blo­gų – į pra­ga­rą. Ren­gi­nio sve­čiai pa­ste­bė­jo, jog gy­ven­ti skai­čiuo­jant nuo­dė­mes yra di­džiu­lis stre­sas. Pa­sak jų, pir­miau­siai de­rė­tų pri­si­min­ti, jog esa­me be­są­ly­giš­kai Die­vo my­li­mi kū­ri­niai, o tik po to – nuo­dė­min­gi žmo­nės.

Kun. A. Sau­lai­tis mi­nė­jo, jog 2013 m. bu­vo už­sa­ky­ta moks­li­nė stu­di­ja, ku­rios me­tu paaiš­kė­jo, jog kai ku­rie ka­ta­li­kai nė­ra skai­tę Šven­to­jo Raš­to. Jį pa­da­li­nus, bu­vo ma­ty­ti, kaip žmo­nės, pir­mą kar­tą jį paė­mę į ran­kas, il­gai žiū­rė­jo…

Ku­ni­gas An­ta­nas Sau­lai­tis kal­bė­jo, jog daž­nai kas­die­ny­bė­je pa­mirš­ta­mas dė­kin­gu­mas. Gim­na­zi­ją bai­gę mo­ki­niai nė­ra dė­kin­gi sa­vo tė­vams, kad juos siun­tė mo­ky­tis. Tai tar­si yra tė­vų pa­rei­ga. Yra ko mo­ky­tis ir tė­vams, ku­rie vai­kams daž­nai sa­ko, ko­kie jie yra nie­kam ti­kę – iš mo­kyk­los išei­na apie sa­ve nei­gia­mai gal­vo­jan­tys, sa­ve nu­ver­ti­nan­tys jau­ni žmo­nės.

Su­si­ti­ki­mo me­tu An­ta­nas Sau­lai­tis ne tik pa­pa­sa­ko­jo apie sa­ve, sa­vo ke­lią į ku­ni­gys­tę, mėgs­ta­mas kny­gas ir bend­ra­vi­mą su vai­kais, bet ir at­sa­kė į bir­žie­čiams rū­pi­mus klau­si­mus.

Ren­gi­nio pa­bai­go­je ku­ni­gas da­li­jo au­tog­ra­fus gau­siai į kny­ge­lės pri­sta­ty­mą su­si­rin­ku­siai bir­žie­čių bend­ruo­me­nei.