Naujausios
Trijų Karalių procesija – kaip gatvės menas
Arūnas UOGINTAS
„Šiaulių krašto“ kultūros apžvalgininkas
Šiaulių miesto gatvėmis sausio 6-osios vakare centrinės eglės link nubildėjo iškilminga procesija – Trijų Karalių eitynės, Redos Uogintienės atnaujintos monumentaliomis kaukėmis ir savitais personažais.
Kartu su žinomais miesto jaunimo teatro „Kompanija šauni“ režisieriais Dalia ir Virginijumi Dargiais buvo kuriama procesijos eiga ir scenarijus. Taip tradicinius angelus ir Betliejaus žvaigždę procesijoje pakeitė juoda kaip beribė erdvė, mistiškoji Begalybė, dvi Žvaigždės, dėvinčios populiarios prancūzų elektroninės muzikos grupės „Daft Punk“ įvaizdžio elementus – auksinį ir sidabrinį šalmus, Besmegenis, Avytės, nešinos Betliejaus palmės lapais, bei kiti neįprasti personažai.
Naujo renginio autoriai siūlo keisti ir kasmet atnaujinti procesiją mizanscenomis, kaukėmis, kad visa tai taptų žaviu, besikeičiančiu ir nepakartojamu miesto žiemos šventės įvykiu.
Pasak istorikų, sausio pradžioje dar ikikrikščioniškoje Lietuvoje buvo Saulėgrįžos šventė. Ji vadinta Atarašais, Krikštais. Tą dieną namų durys ir, gali būti, kai kurie namų apyvokos daiktai būdavo kreida ar anglimi žymimi. Naują prasmę bei pavadinimą šiai dienai suteikė krikščionybė.
Liaudyje vadinamos Trijų Karalių vaikštynės buvo pokalėdinio laikotarpio sveikinimo, kalėdojimo tąsa, susijusi, gal dar susišaukianti, su būsimų Užgavėnių tradicija, persirengėliais, karnavalu.
Vilniuje dabarties Lietuvos „vaikščiojančios“ Trijų Karalių kaukės buvo sukurtos dar 1999 metais Senamiesčio teatro spektakliui „Betliejaus žvaigždė“. Pasirodymo autorius, taip pat režisierius ir kostiumų kūrėjas yra žinomas dailininkas Rimas Driežis. Spektaklis neišliko, tačiau kaukės naudojamos iki šiol.
Kaunui prieš maždaug penkerius metus didingus Karalius pagamino Lietuvos skulptorių gildija, vėliau Karalių lėles susimeistravo Panevėžys bei Marijampolė.
Vilniaus senamiesčio teatro aktorius, penkiolika metų persirenginėjantis Karaliumi, Vaclovas Žebrauskas 2014 metais interviu pasakojo, kad kitados ši šventė sostinėje buvo kur kas reikšmingesnė.
Spektaklis „Betliejaus žvaigždė“ pritraukdavo minią žiūrovų. Paskui spektaklio kaukės persikėlė į eiseną nuo Aušros vartų, kur jos tapo miesto eitynių ar tiesiog gatvės meno ar tam tikro viešo performanso dalimi, kur atsiradę šalia žiūrovai ar praeiviai taip pat tampa pasirodymo dalyviai.
Dabar, pasak jo, gatvėje personažus lydi nedaug žmonių, kiek susirinkdavo į minėtą spektaklį lauke. Aktorius pasakoja, kad tiek žmonių greičiau pritraukia nuolaidos prekybos centruose, o ne teatralizuotos eisenos.
„Nebe tie laikai, žmonės per daug išsiblaškę, nors būdavo daugiau pagėrusių žiūrovų. Jie vis norėdavo pačiupinėti lėles. Tiesa, ir praėjusiais metais pasitaikė vienas turistas, kuris bandė rėkauti, bet gavo į minkštą vietą ir pasitraukė. Senamiesčio teatro vadovei Laimai Ašakaitei niekas nepadeda. Tokiai šventei suruošti reikia lėšų. Jau 15 metų naudojamos tos pačios lėlės. Jos parestauruojamos, ir tiek. Girdžiu ir įvairių nuomonių apie šią eiseną, kad jau nusibodo, užtenka rodyti, kokie čia „balvonai“ vaikšto po miestą. Bet labai agresyvaus požiūrio nejuntu“, – „Respublikoje“ pasakojo jau gatvės teatro karjerą baigiantis aktorius V. Žebrauskas.
Driežio kaukių procesija pasižymi ypatinga stiliaus ir lietuviškos tradicijos pajauta ir būtų nedovanotina, jei, redaguojant ar keičiant vizualumą, tai taptų dar vienu popsu ar vulgariu mugės reginiu.
Prieš penkerius metus beveik 3 metrų aukščio Trijų Karalių lėles Kauno tautinės kultūros centro užsakymu pagamino VšĮ Lietuvos skulptorių gildija.
„Lėlės lietuvių etninėje kultūroje visada buvo svarbios.
Anksčiau jos būdavo gaminamos ir naudojamos per Velykų šventes, kai kur – ir Kūčias. Norėjome, kad lėlės išsiskirtų iš minios, t. y. kad jos būtų matomos, didesnės nei žmonės. Tokias ir turime“, – teigė Kauno tautinės kultūros centro direktorė Vilija Kepežinskienė.
Kauniečių lėlės yra vaikštynių personažai, prie kurių jungiasi įvairūs eitynių dalyviai ir, kitaip nei vilniečių procesija, yra tik reginio akcentas.
Panašiai kaukės naudojamos Panevėžyje ir Marijampolėje. Sasnavos pasakos teatro „Jaunuolynas“ režisierė ir kostiumų autorė Birutė Labutytė ryžosi papuošti savo kūriniais kasmetinę Marijampolės miesto Karalių eiseną.
„Sukurti Trijų Karalių kostiumus – tai dar vienas gyvenimo iššūkis mano gyvenime, kuriam įgyvendinti reikėjo ne tik kūrybinių galių, fantazijos, bet ir pasisemti „karališkos“ išminties“, – viename interviu atviravo menininkė.
Šiaulietiškos R. Uogintienės Trijų Karalių kaukės kurtos atsižvelgiant į tam tikrą pagonišką, šiuolaikinės tautodailės „naujai“ atrastą vizualumą. Autorei didelį įspūdį paliko dar prieš keliasdešimt metų pamatyti liaudies skulptoriaus, save vadinusio Arkitektu, Liongino Šepkos drožiniai ir ypač Karalių skulptūros.
Tą, vadinamojo naivaus meno, dvelksmą dailininkė ir siekė interpretuoti ne tik Karalių veiduose, bet ir visame kostiume. Jos manymu, ryškios spalvos ar europietiškų ar Rytų veido bruožų paieškos, kaip tai matyti Kauno ar Panevėžio lėlėse, galėjo tai išsklaidyti.
Dailininkės sukurti monumentalūs personažai, jų spalva ir aksesuarai turėjo sudaryti tarsi tautodailininko išdrožtos medžio skulptūros, kurias šerkšnu nudažė šaltis, įvaizdį, beje, per šių metų eitynes tikrai labai šalo.
Modernūs personažai, kuriuose priešingai nei Karalių kostiumuose, vyravo ryški spalva ir blizgumas, tęsia karnavalo bei linksmybės koncepciją, stilistiką, kuri neišvengiamai skverbiasi į šiuolaikinius pasirodymus. Bet XXI amžiaus mieste tai tinka ir kažkuria prasme atsveria Redos Trijų Karalių apipavidalinime pagonišką, etnografišką ar tautodailininkų kuriamą, tarkim, Liongino Šepkos plastiką. Taip pat išlaikoma galimybė, kaip yra sumaniusi autorė, nuolat atnaujinti šį gatvės teatro, meno reiškinį.
Apibendrinant minėtas Lietuvos miestuose vaikščiojančių Karalių kaukes, jų plastiką, žavi kiekvienos kolekcijos originalumas ir tam tikras pasirinkto stiliaus saikingumas.
Nepaisant to, kad popsas ir kičas vis labiau skverbiasi į įvairias vizualaus meno terpes, dar prieš penkiolika metų „Betliejaus žvaigždės“ spektakliui Rimo Driežio sukurtų Trijų Karalių meninėje raiškoje „įsprausta“ Lietuvos arsininkų, ekspresionistų moderni tradicija jaučiama ir kitų lėlių kūrėjų darbuose.
Profesionalių dailininkų požiūris vaizduoti tai per tam tikrą įvairių Lietuvos regionų etnografinę vizualumo prizmę sudaro galimybę kurti savitą ir originalią Lietuvos gatvės meno vizualią plastiką, kuri vieną kartą žiemą per minėtas eitynes mistiškai, paslaptingai ir žaviai sužiba įvairių Lietuvos miestų centrinių gatvių scenose.
Reda Uogintienė. Trys Karaliai. A. Uoginto nuotr.
Rimo Driežio kaukių procesija Vilniuje, A. Ufarto (BFL) nuotraukos fragmentas iš internetinės prieigos – http://klaipeda.diena.lt/galerijos/vaizdai/triju-karaliu-eitynes-vilniuje-727994 , žiūrėta 2016 01 10.
Kauno Trys Karaliai. Nuotraukos fragmentas iš internetinės prieigos – http://kaunas.kasvyksta.lt/2016/01/06/kultura/didingi-trys-karaliai-aplanke-miesta/, žiūrėta 2016 01 10.
Panevėžio Trys Karaliai. Nuotraukos fragmentas iš internetinės prieigos – http://jp.lt/panevezyje-zygiuos-trys-karaliai/, žiūrėta 2016 01 10.
Marijampolės Trys Karaliai. Nuotraukos fragmentas iš internetinės prieigos – http://www.suvalkietis.lt/page/153/, žiūrėta 2016 01 10.
Reda Uogintienė. Trijų Karalių procesija Šiauliuose 2016. A. Uoginto nuotr.