Naujausios
Gyvenimo formulė – kūryba
Ūkanotą šeštadienio popietę į jaukų susitikimą su E. Braždžiuviene susirinko nemaža palaikymo komanda. „Tai mano esami ir buvę kolegos, mano draugai“, – nusišypsojo pašnekovė. Susirinkusieji, apžiūrėję jos darbus, gyrė už kruopštumą, kūrybiškumą ir linkėjo suorganizuoti daugiau parodų.
E. Braždžiuvienės piešiniuose vyrauja peizažai, gėlės. Dauguma jų realistiški, lyg tapyti iš natūros. Kad parodos autorė – tikra biržietė, matyti ne tik iš meilės gimtai tarmei, išsprūstančių tarmiškų žodžių, bet ir iš tapybos darbų. Antai, viename jų pavaizduota Biržų pilis, kitame – senojo pašto pastatas. „O kad Jūs žinotumėte, kiek darbų išdovanota – beveik kiekvienas draugas biržietis yra gavęs dovanų po piešinį ar net po du. Dovanoti savo darbus kitiems man labai malonu“, – tikino pašnekovė.
Parodos pristatymas įvyko Germaniškyje. Kodėl Jūsų darbai eksponuojami būtent čia?
Jei atvirai, niekuomet neturėjau minčių tokią parodą surengti, gal jos ir nebūtų, jeigu ne šio miestelio bibliotekininkė Jolanta Timukaitė ir jos sūnus, Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro vyresnysis bibliotekininkas Evaldas Timukas. Tai jie mane susirado ir ačiū už tai. Gal ir ne veltui – po studijų universitete pati pirmoji mano darbovietė buvo Nemunėlio Radviliškio ambulatorija, dirbau ten dešimt metų. Smagu į šią seniūniją sugrįžti ne tuščiomis, o su pirmąja tapybos darbų paroda.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado tapyba? Kada pirmąkart paėmėte į rankas teptuką ir supratote, jog niekuomet su juo nesiskirsite?
Tapyba ir kitais menais susižavėjau būdama pradinukė. Už tai turbūt reikėtų padėkoti tuometinės Biržų antros vidurinės (dabar – „Aušros“ pagrindinės mokyklos) mokytojai Donatai Sprindytei (kokia jos dabartinė pavardė, tiksliai pasakyti negaliu). Tai jos nuopelnas, kad piešimas mane, tada dar ketvirtokę, „užkabino“. Netgi svajojau tapti gintaro apdirbėja, bet gyvenimas susidėliojo kitaip.
Parodoje yra ne tik akvarelės darbų. Yra ir guašu, ir akrilu, ir aliejumi tapytų, ir pieštukais pieštų. Esu išbandžiusi ir kitų technikų. Tai lino raižiniai, batika, juvelyrika, keramika, fotografija, rankdarbiai. Tačiau smagiausia vis tik darbuotis su akvarele – žinai, ko nori, bet nežinai, kas gausis.
Draugai, artimieji, pažįstami net neklausia, ką man dovanoti – piešimo priemonių ne tik man, bet ir anūkams užteks.
Kai kurie Jūsų darbai – tarsi iš paukščio skrydžio. Pabandysiu atspėti: greičiausiai dėl to, kad mėgstate pakilti į dangų lėktuvu?
Apie aviaciją galėčiau kalbėti visą dieną. Turbūt pastebėjote, kad mano darbuose pavaizduoti ir lėktuvai. Piešiu tik tuos lėktuvus, su kuriais skraidžiau.
Ekstremalių nuotykių mėgėja buvau nuo vaikystės, bet apie pilotavimą mama neleido nė pasvajoti, tai lankiau kartingų būrelį. Vis tik aviacija pati mane susirado, tik gerokai vėliau, kai tapau medike, auginau vaikus. Buvo gal kokie 2000 metai, tuo metu kaip tik Biržų aeroklubui reikėjo gydytojos. Paprašiau mane paskraidinti. Jie, žinoma, parodė man danguje „kilpą“, „suktuką“ ir kokius tik galėjo triukus. Tikėjosi, kad išlipsiu visa išbalusi, apsivėmusi, o aš pasakiau, kad „noriu dar“. Iš pradžių mokiausi sklandyti, o po to ir pilotuoti. Buvau vyriausia mokinė. Mama jau nebeprieštaravo man, bet kartkartėmis man primindavo, kad aukštai nekilčiau ir skrisčiau lėčiau.
Danguje nuobodu būti negali. Kiekvieną kartą vis kitas vaizdas. Pakylu į dangų, nusileidžiu ir vėl grįžtu pas savo pacientus.
Pakalbėkime apie Jūsų tikrąją profesiją. Biržuose, vienoje privačioje gydymo įstaigoje, dirbate šeimos gydytoja, taip pat Biržų ligoninės palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vedėja. Internete pacientų atsiliepimai apie Jus – tik patys geriausi. Vertina Jūsų profesionalumą. Kaip jums pavyksta palaikyti ryšį su pacientu? Koks Jūsų raktas į profesinę sėkmę?
Jei šis darbas man nepatiktų, tai jo, manau, ir nedirbčiau. Visada stengiuosi įsijausti į kiekvieną pacientą, suprasti, kaip jis jaučiasi. Jei žmogus atėjo pas mane, vadinasi turiu stengtis padaryti viską, kad išpildyčiau jo lūkesčius. Deja, negaliu padaryti tik vieno – atsukti biologinio laikrodžio, t.y. sugrąžinti pacientui jaunystės.
Kaip pavyksta suderinti šeimos rūpesčius, darbus ir pomėgius?
Po darbų grįžtu vėlai, tad dažniausiai darau taip: 15 minučių skiriu piešimui, dar 15 – italų kalbai. Ši kalba man labai graži. Turiu draugų, kurie laisvai kalba itališkai, o aš dar, kol kas, pajuokausiu, kaip šuniukas: suprantu viską, bet atsakyti dar negaliu. Taip ir spėju.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
