Medvilionių dvaras nuskambėjo ir žydų gelbėjimo istorijoje

Med­vi­lio­nių dva­ras nu­skam­bė­jo ir žy­dų gel­bė­ji­mo is­to­ri­jo­je

Po mir­ties Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi Lie­tu­vos Pre­zi­den­tū­ro­je ap­do­va­no­tos Med­vi­lio­nių dva­re (Jo­niš­kio ra­jo­nas) Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais žy­dų tau­ty­bės ma­ti­nin­ką Jo­kū­bą Ba­ril­ką gel­bė­ju­sios Dau­gė­lų, Grav­rog­kų ir Po­lia­kų šei­mos. Dau­gė­los ir Grav­rog­kai gi­mi­nys­tės ry­šiais sie­ja­mi su šio kraš­to švie­suo­liais bro­liu ir se­se­ri­mi Sta­nis­lo­vu ir Te­re­se Goe­sais, XIX am­žiaus pabaigoje–XX am­žiaus pra­džio­je dva­re­lį pa­ver­tu­siais lie­tu­vy­bės puo­se­lė­to­jų bu­vei­ne.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Rei­kė­jo ryž­to ir be­ga­li­nio pa­si­ti­kė­ji­mo

Jo­kū­bas Ba­ril­ka Med­vi­lio­nių dva­re­ly­je bu­vo iš­slaps­ty­tas Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais. Tuo pa­si­rū­pi­no Fe­lik­sas Dau­gė­la, ku­ris bu­vo ve­dęs ba­jo­rų Sta­nis­lo­vo ir Te­re­sės Goe­sų se­sers Vik­to­ri­jos Goesaitės-Gravrogkienės duk­rą Oną, An­ta­nas ir Ste­fa­ni­ja Grav­rog­kai, Jo­nas ir Teo­do­ra Po­lia­kai. Vi­siems šiems as­me­nims Lie­tu­vos Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės dek­re­tu po mir­ties skir­ti ap­do­va­no­ji­mai.

„Po ce­re­mo­ni­jos kal­bė­jo­mės: kaip iš tie­sų jau­tė­si tė­vai, pri­si­dė­ję prie šio žyg­dar­bio. Rei­kė­jo be­ga­li­nio ryž­to ir pa­si­ti­kė­ji­mo ap­lin­ki­niais žmo­nė­mis. Juk bū­tų už­te­kę vie­nam Med­vi­lio­nių gy­ven­to­jui lep­te­lė­ti neat­sar­gų žo­dį ir vi­są kai­mą ga­lė­jo su­šau­dy­ti,“ – nuo­sta­bos bei pa­si­di­džia­vi­mo, kal­bė­da­mas su „Šiau­lių kraš­tu“, ne­slė­pė ap­do­va­no­ji­mą su bro­liu Jo­nu at­siė­męs gel­bė­to­jų sū­nus jo­niš­kie­tis Adol­fas Po­lia­kas.

Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žių taip pat at­siė­mė Kau­no ra­jo­ne gy­ve­nan­tis Ste­fa­ni­jos ir An­ta­no Grav­rog­kų anū­kas An­to­nas.

Ar­ti­miau­sių Dau­gė­lų pa­li­kuo­nių jau ne­bė­ra.

Adol­fas Po­lia­kas dar ge­rai me­na An­ta­ną Grav­rog­ką, ku­ris at­vyk­da­vo į Med­vi­lio­nis va­sa­ro­ti. Ten jis tu­rė­jo di­de­lę bib­lio­te­ką, ku­rio­je bū­ta kny­gų net tik lie­tu­vių, bet ir len­kų, vo­kie­čių, ru­sų kal­bo­mis, ta­čiau vai­kus ypač trauk­da­vę di­džiu­liai oda ap­trauk­ti ir me­ta­lu kaus­ty­ti fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mai. Su gel­bė­to­jo anū­ku A. Po­lia­kas su­si­pa­ži­no iš nau­jo, nes jį bu­vo ma­tęs tik pen­ke­rių še­še­rių me­tų.

Bu­vo rim­tas po­kal­bis

Med­vi­lio­nių kai­mo dva­re užau­go vi­sa Pra­no ir Ve­ro­ni­kos Po­lia­kų, ku­rių na­mai po gais­ro Paš­vi­ti­ny­je (Pak­ruo­jo ra­jo­nas) su­de­gė, šei­ma: sū­nūs Al­fon­sas, Pra­nas, An­ta­nas ir Jo­nas, duk­ros Emi­li­ja ir Sta­sė. Jiems 50 hek­ta­rų dir­ba­mos že­mės su mo­li­niu gy­ve­na­muo­ju na­mu iš­nuo­mo­jo An­ta­nas Grav­rog­kas, Lie­tu­vos siau­ro­jo ge­le­žin­ke­lio di­rek­to­rius, tuo me­tu gy­ve­nęs Kau­ne.

Jo­nas Po­lia­kas (1909–1993), ve­dęs pas Dau­gė­las tar­na­vu­sią Teo­do­rą Fi­lion­či­kai­tę (1917–1998), po tė­vo mir­ties ūkiui va­do­va­vo nuo 1938 me­tų. 1948-ai­siais gi­męs jo sū­nus Adol­fas me­na tė­vo pa­sa­ko­ji­mą, kaip jį ir Fe­lik­są Dau­gė­lą pa­si­kvie­tęs rim­tam po­kal­biui pas sa­ve iš Kau­no grį­žęs An­ta­nas Grav­rog­kas. Iš pra­džių kal­bė­ta ap­link, įvai­rio­mis te­mo­mis, gal tik­ri­nant, ar Jo­nas pa­ti­ki­mas vy­ras, o pa­skui su­lau­kė tie­saus klau­si­mo: „Ar ne­ga­li pa­slėp­ti žy­do?“ Jo­nas Po­lia­kas su­ti­ko.

Pa­ruo­šė ke­lias slėp­tu­ves

Jo­kū­bą Ba­ril­ką iš Šiau­lių vy­rai at­ga­be­no pa­slė­pę ve­ži­me. A. Grav­rog­kas ir F. Dau­gė­la pa­si­rū­pi­no, kad Kriu­kų vals­čiaus vir­šai­tis žy­dui iš­ra­šy­tų fik­ty­vų do­ku­men­tą, ku­ria­me jis ta­po len­ku, nors bu­vo vi­sai į len­ką ne­pa­na­šus, ryš­kių bruo­žų, lie­sas, vi­du­ti­nio ūgio, plik­te­lė­jęs vy­riš­kis.

Pa­gal jo­niš­kie­čio Adol­fo Po­lia­ko pa­sa­ko­ji­mą bu­vu­sios ke­lios slėp­tu­vės, vie­na – dar­ži­nė­je po šie­nu, ki­ta – Dau­gė­lų tvar­te, kuriame lai­ky­ti ark­liai.

Dar vie­na slap­ta­vie­tė bu­vu­si po klė­ti­mi. Lan­dą už­deng­da­vo šuns bū­da.

Jo­kū­bas Ba­ril­ka pa­dė­da­vo Jo­nui Po­lia­kui dirb­ti, pri­krau­ti ve­ži­mus mėš­lo, tik į lau­kus ne­va­žiuo­da­vo, kad kas ne­rei­kia ne­pa­ma­ty­tų.

Pa­gal Vals­ty­bi­niam Vil­niaus Gao­no žy­dų mu­zie­jui pri­si­mi­ni­mus pa­tei­ku­sį A. Grav­rog­ko sū­nų Vy­tau­tą Kris­tu­pą, J. Ba­ril­ka bu­vo sle­pia­mas cent­ri­nė­je dva­re­lio pa­sta­to da­ly­je, kur bu­vo daug pa­lė­pių, rū­sių, ma­žų ka­ma­rai­čių, be to, ne­pa­ra­di­nis išė­ji­mas pro vir­tu­vę į kie­mą.

Kai kas nors sve­ti­mas už­suk­da­vo, jis pa­si­slėp­da­vo to­les­niuo­se kam­ba­riuo­se.

Sle­pia­mo žy­do žmo­nai, li­ku­siai Šiau­liuo­se, Grav­rog­kai siun­tė mais­to per Kriu­kų pa­štą.

Med­vi­lio­niuo­se iš­da­vi­kų ne­bu­vo

Kar­tą į Med­vi­lio­nių dva­re­lį už­su­ko vo­kie­čių ka­riai. J. Ba­ril­ka iš­šo­ko pro lan­gą ir nu­bė­go link miš­ko. Ka­rei­viai no­rė­jo šau­ti, bet An­ta­nas Grav­rog­kas su­me­la­vo, kad ten laks­to kai­me ge­rai ži­no­mas ne­pa­vo­jin­gas kvai­le­lis. Ki­tą sy­kį vo­kie­čiams už­su­kus sle­pia­mas žmo­gus ne­spė­jo į slėp­tu­vę įlįs­ti, tad pa­lin­do po sta­lu su rau­do­na stal­tie­se, nu­tį­su­sia iki že­mės.

Po Dau­gė­lų, Grav­rog­kų so­dy­bas Ba­ril­ka vaikš­čio­jo lais­vai, nes ap­link ply­tė­jo lau­kai, iš ki­tos pu­sės den­gė miš­kas. Med­vi­lio­niuo­se iš­da­vi­kų ne­bu­vo, o ap­lin­ki­nių kai­mų gy­ven­to­jai apie sle­pia­mą žy­dą nie­ko ne­ži­no­jo.

Ba­ril­ka bu­vo slaps­to­mas, kol į Lie­tu­vą grį­žo so­vie­tų ar­mi­ja. Ta­da su­si­ti­ko su žmo­na Šiau­liuo­se.

At­min­tin įstri­gę sal­dai­niai ir pa­gal­ba

Jo­niš­kie­tis Adol­fas Po­lia­kas dar me­na, kaip apie 1953 me­tus Jo­kū­bas Ba­ril­ka au­to­mo­bi­liu at­va­žia­vo į Med­vi­lio­nius ir vai­kams da­li­jo daug sal­dai­nių.

„At­ve­žė gal du ar tris di­de­lius po­pie­ri­nius mai­šus. Bu­vo šo­ko­la­di­nių ir mė­ti­nių sal­dai­nių, ku­riuos ma­ma da­lin­da­vo po tru­pu­tį“, – su šyp­se­na da­bar kal­ba A. Po­lia­kas.

Iš­gel­bė­ta­sis J. Ba­ril­ka taip pat sten­gė­si pa­dė­ti gel­bė­to­jams, kai juos už­klu­po bė­dos. Kai Po­lia­kų sū­nus su­si­rgo plau­čių už­de­gi­mu, J. Ba­ril­ka su­ra­do Šiau­liuo­se gy­dy­to­jus.

Ve­žant li­go­nį ties Meš­kui­čiais su­stab­dė ka­rei­viai pa­tik­rin­ti do­ku­men­tų. Ka­dan­gi su­si­rgęs jau­nuo­lis jų ne­tu­rė­jo, ka­rei­viai jį už­da­rė pir­ty­je. Kol vy­res­nie­ji bro­liai su­va­ži­nė­jo į na­mus ir at­gal, li­go­nis mi­rė.

1944-ai­siais, trau­kian­tis ka­ro fron­tui, Ba­ril­ka bro­liams Jo­nui, Pra­nui, An­ta­nui Po­lia­kams pa­dė­jo iš­veng­ti fron­to, įdar­bin­da­mas juos bu­vu­sio­je tan­kų re­mon­to ga­myk­lo­je.

Ki­ti duo­me­nys apie žy­dų gel­bė­ji­mą

Žmo­nių pa­sa­ko­ji­muo­se mi­ni­ma, kad Med­vi­lio­niuose bu­vo sle­pia­ma ir maž­daug 5–6 me­tų žy­dų tau­ty­bės mer­gai­tė, ku­ri, Adol­fo Po­lia­ko ži­nio­mis, vė­liau iš­slaps­ty­ta Žei­me­ly­je.

O Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro 2001 me­tais iš­leis­ta­me lei­di­ny­je „Iš­gel­bė­ję pa­sau­lį: žy­dų gel­bė­ji­mas Lie­tu­vo­je (1941–1944)“ mi­ni­ma, kad Fe­lik­sas Dau­gė­la iš ge­to at­ve­žė ir dar du žy­dų vai­kus, ku­riuos Kriu­kų vals­čiu­je Ba­ra­vy­kų vien­kie­my­je glo­bo­jo St. Ja­lo­vec­kas. Vai­kai iš­gy­ve­no ir po ka­ro bu­vo ati­duo­ti to­li­miems jų gi­mi­nai­čiams, nes tė­vai bu­vo su­šau­dy­ti.

Gel­bė­to­jai – ži­no­mos as­me­ny­bės

J. Ba­ril­kos gel­bė­to­jai bu­vo ži­no­mos as­me­ny­bės. An­ta­nas Grav­rog­kas (1880–1958) – Lie­tu­vos in­ži­nie­rius me­cha­ni­kas, vi­suo­me­nės vei­kė­jas, siau­ro­jo ge­le­žin­ke­lio di­rek­to­rius. Jis bu­vo ki­lęs iš se­nos ri­te­rių fon Graw­rogk (tė­vas Ka­ro­lis Grav­rog­kas) ir ba­ro­nų fon Goes (ma­ma Ju­li­jo­na Goes) gi­mi­nės.

1910 me­tais jis ve­dė ba­jo­rai­tę Ste­fa­ni­ją Gruz­dy­tę-Gruzdz (1884–1977).

Stu­di­juo­da­mas A. Grav­rog­kas da­ly­va­vo lie­tu­vių stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jų ir Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos veik­lo­je. Pa­si­žy­mė­jo kaip ak­ty­vus vi­suo­me­nės vei­kė­jas, spau­dos bend­ra­dar­bis, daug me­tų bu­vo Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos vi­ce­pir­mi­nin­kas. 1922–1924 me­tais bu­vo Lie­tu­vos uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jas, 1925 me­tais ta­po do­cen­tu. Vė­les­niu lai­ko­tar­piu dir­bo Kau­no vals­ty­bi­nio uni­ver­si­te­to, nuo 1950 me­tų – Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­to Tech­ni­kos fa­kul­te­to Tech­no­lo­gi­jos ka­ted­ros dės­ty­to­ju, pro­fe­so­riu­mi.

1932–1933 me­tais bu­vo Kau­no mies­to bur­mist­ras, 1932–1934 me­tais iš­rink­tas Lie­tu­vos mies­tų są­jun­gos pir­mi­nin­ku.

Fe­lik­sas Dau­gė­la (1887–1967) – Lie­tu­vos geo­de­zi­nin­kas, vie­nas pir­mų­jų lie­tu­viš­kų spek­tak­lių re­ži­sie­rių ir vai­din­to­jų, ag­ro­no­mas, žur­na­lis­tas, vi­suo­me­nės vei­kė­jas, pe­da­go­gas. Dėl lie­tu­viš­kos veik­los, Kriu­kų mo­kyk­lo­je įsteig­tos lie­tu­viš­kų kny­gų ir laik­raš­čių bib­lio­te­kos ne­te­ko mo­ky­to­jo dar­bo ir iš­vy­ko į Pet­ra­pi­lį stu­di­juo­ti že­mėt­var­ki­nin­ko ama­to. Iš ten bu­vo paim­tas į ru­sų ka­riuo­me­nę.

F. Dau­gė­la ve­dė Onu­tę Grav­rog­kai­tę, su­si­pa­ži­nęs su ja, kai va­sa­ras ji leis­da­vu­si Med­vi­lio­nių dva­re.

Ro­ber­to DAČ­KAUS (LR Pre­zi­den­tū­ra) nuo­tr.

SŪ­NŪS: Ap­do­va­no­ji­mą už tė­vus Teo­do­rą ir Jo­ną Po­lia­kus iš Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės ran­kų at­siė­mė sū­nūs (kai­rė­je) jo­niš­kie­tis Adol­fas Po­lia­kas ir  Jo­nas Po­lia­kas iš Ma­žei­kių.

ANŪ­KAS: Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė ran­ką spau­džia gel­bė­to­jų anū­kui An­ton Graf von Grav­rog­kui.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

ŠVIE­SUO­ME­NĖ: Jo­kū­bo Ba­ril­kos vie­nas iš gel­bė­to­jų mo­ky­to­jas Fe­lik­sas Dau­gė­la (sė­di pir­mo­je ei­lė­je pir­mas iš kai­rės) su Kriu­kų švie­suo­me­ne Med­vi­lio­nių dva­re pas (sto­vi iš kai­rės ant­ra) Jad­vy­gą Grav­rog­kai­tę-Ga­sic­kie­nę, Sta­nis­lo­vą Goe­są, (šeš­ta ir iš kai­rės) Vik­to­ri­ją Goe­sai­tę-Grav­rog­kie­nę.

GEL­BĖ­TO­JAS: An­ta­nas Grav­rog­kas bu­vo žmo­gus, už­ve­dęs kal­bą apie Jo­kū­bo Ba­ril­kos gel­bė­ji­mą.