Naujausios
Ir nors Ignesa „Biržiečių žodžio“ buvo kalbinta visai nesenai, šiandien ji sako, kad džiaugsmingam interviu yra proga: mažųjų rašytojų klubas Biržuose gyvuoja jau metus ir į antrąjį veiklos etapą įžengė su pirmaisiais užsiėmimais jau šį rugsėjį.
„Kūryba mane lydi nuo paauglystės, kai pajutau, kaip yra nuostabu ir įdomu dėlioti rimuojant mintis, savo emocijas, kažkokius tai gyvenimo įvykius – nuo tada ir negaliu sustoti rašyti. Rašymas įaugo į mano kiekvieną kūno ląstelę. Dabar ruošiu eilėraščių knygą vaikams „Nakties budėtoja“, o dar savo laiko laukia eiliuotos pasakos vaikams „Uodo piršlybos“ ir „Viso kaimo žirniai“, – pokalbį pradeda I. Žygelienė.
Ilgą laiką dirbusi dienos centre „Vilties šviesa“, Ignesa ėmėsi jos širdžiai itin mielos veiklos – masažavimo.
„Pakeitus darbo profilį, teko išeiti iš dienos centro, nes pasukau masažuotojos keliu – atradau tai, ką tikrai patinka daryti. Dabartinis mano darbas man padeda augti, tobulėti. Masažuotoja dirbu jau antrus metus, esu baigusi ergoterapijos studijas, bet man to nepakako. Viduje šaukte šaukė, kaip noriu kurti ir rašyti su vaikų grupe. Supratau, kad nuo to niekur nepabėgsiu, net naktimis sapnuodavau, kaip rašome su vaikais. Sugalvojau vėl suburti Biržų miesto vaikus.“
Prieš tai Ignesa „Vilties šviesoje“ buvo sukūrusi rašytojų klubą „Vilties plunksna“, gyvavusį septynis metus: nuo 2013 iki 2019 m. Anot pašnekovės, vaikai tuo laikotarpiu parašė daug jautrių eilėraščių. Jos teigimu, tai buvo nuostabus ir patirčių kupinas laikas.
„Drąsiai galiu sakyti, kad tai buvo rašymo terapija vaikams – po kiekvieno parašyto kūrinėlio vaikams palengvėdavo, jie išsikalbėdavo, juos visus išklausydavau...“, – prisimena jaunųjų talentų atradėja.
Puoselėdama savo svajonę, kuri Ignesai nedavė ramybės, prieš metus laiko „Relax“ namuose ji ėmėsi burti rašančius vaikus. Ar jai tas pavyko?
„Taip“, – sako I. Žygelienė. –„Užsiėmimai vyksta du kartus per mėnesį. Mūsų grupė nėra didelė, užsiėmimus lanko 7 vaikai – tai optimalus skaičius bendrai kūrybai. Orientuojuosi ne į kiekybę, bet į kokybę. Noriu išklausyti kiekvieno vaiko mintis, kaip jis jaučiasi, kokia buvo jo diena. Susirinkę vaikai pasidalina mintimis, kaip sekėsi tą dieną, kokie jausmai, išgyvenimai juos lydėjo – pagal tai dažniausiai ir gimsta eilėraštis, kurį pradedame lipdyti dalelė po dalelės.. Vaikai siūlo savo mintis, ieškome kartu, kaip tą eilėraštį surimuoti ir parašome puikų kūrinį. Man malonu, kai mažiesiems kūrėjams patinka matyti rezultatą. Kiekvienas užsiėmimo dalyvis turi savo atskirą segtuvą, kuriame susideda jau mano atspausdintus eilėraščius, prie kurių vaikas prisidėjo rašant. Mes ne tik laviname rašymo įgūdžius, mokomės ne tik raiškiai dėlioti mintis ar paleisti drąsiai savo kūrybiškumą, bet ir mandagiai bendrauti, vienas kitą kantriai išklausyti, vienas kito nepertraukti – o tai nėra lengva.“
Antrus veiklos metus pradedančios „Mažųjų kūrėjų kalvės“ vadovė sako turinti svajonę: „Gvildenu mintį surengti vaikų kūrybos parodą – iliustruotume vaikų eilėraščius atskiruose lapuose kaip piešinius ir tokiais darbeliais galėtų pasidžiaugti visi Biržų žmonės kokioje nors erdvėje surengtoje parodoje. O ir patiems vaikams būtų labai smagu pamatyti, kaip jų mintys nugula ant iliustruoto lapo.
O apie vaikus Ignesa turi savo suvokimą, ir greičiausiai niekas negalės pasakyti, kad jis yra neteisingas: „Kiekvienas vaikas yra unikalus, įdomus ir savitas, kiekvieno vaiko pasaulis yra nuostabus, bet dažniausiai mes, suaugę, tą trapų pasaulį užslopiname, nepamatome, kiek nuostabių dalykų jame yra. Linkiu suaugusiems labiau įsiklausyti į vaiką, linkiu neskubėti jo pasmerkti, „nurašyti“ kaip kokio brokuoto daikto. Vaikai nėra kvailesni už suaugusius – jie tik turi mažiau patirties. Juos labai lengva greit sužeisti, greit palaužti, užslopinti jų potencialą ir galimybes. Daugiau išklausykime ir išgirskime vaikus ir tada pamatysime, kaip jie pražysta. Iš savo ilgametės praktikos darbe su vaikais galiu pasakyti, kad vaikai, kurie labiausiai yra visuomenės atstumti, kurie laikomi nevykėliais, nieko verti, yra nepaprastai kūrybiški, pilni minčių ir paslėptų lobių savyje. Ne kartą stebėjausi, kaip vaikas, kuriam nesiseka mokslai, kuris yra mokytojų kritikuojamas, dėlioja ir reiškia mintis kaip suaugęs žmogus.“
