Naujausios
Mokslai Drąseikiuose. Karas
Sulaukęs dešimties metų, jis su sesute Matilda ir jauniausiu broliu Jurgiu ėmė lankyti Drąseikių liaudies mokyklą. Į ją atėjo iš brolių jau pramokęs skaityti ir šiek tiek rašyti. Mokė tik rusų kalba. Per žiemą vaikai buvo apgyvendinti viename ūkininko trobos kambarėlyje. Kartą per savaitę motina atnešdavo maistą. Pavasarį, orams atšilus, vaikai kasdien iš tėviškės per laukus ir ganyklas eidavo į Drąseikius.
Drąseikių liaudies mokykloje baigė tik pirmą skyrių, nes prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Lyglaukiai pateko tarp dviejų fronto linijų, niekieno žemėje. Virš galvų skriejo ir vokiečių, ir rusų pabūklų sviediniai. Aprimus frontui, rusų karininkas pareikalavo per dvi valandas palikti namus ir pasitraukti į užnugarį. Varginga ir ilga buvo kelionė, kol mantos prikrauti vežimai, varomi gyvuliai pasiekė Latvijoje, Latgaloje, esantį Rezeknės miestelį.
Čia vėl nauja, nemiela staigmena. Vežimus ir gyvulius atėmė, Kregždžių šeimą su likusia manta susodino į prekinį vagoną ir prasidėjo ilga kelionė į nežinomybę. Po mėnesį trukusios kelionės pasiekė Sibirą, Tambovo gubernijoje esantį Sasovo bažnytkaimį.
Sasove Kregždės išsinuomojo naujai pastatytą namuką su prieangėliu. Vieninteliame kambarėlyje buvo krosnis, tilpo lova bei kampe stalas su suolais. Čia turėjo užtekti vietos tėvams, broliui Jonui (netrukus jį paims į carinę kariuomenę) ir trims paaugliams.
Grįžta į Lietuvą
Baigę Sasovo pradžios mokyklos antrąjį skyrių, Jokūbas su broliu Jurgiu buvo nuvežti į Voronežą mokytis Matyno Yčo gimnazijoje. Pragyvenę Voroneže porą metų ir baigę dvi gimnazijos klases, grįžo pas tėvus į Sasovą. Netrukus Kregždžių šeima ryžosi keliauti į Lietuvą. Praėjo mėnuo, kol pasiekė Obelius. Iš ten pėsčiomis – į Rokiškį. Iš Rokiškio – į Pandėlį. Nuo Pandėlio ir namai nebetoli. Deja, namuose gyveno svetimi žmonės, norėję namus užgyventi. Teko pradžioje susispausti. Pradžiugino visus grįžimo į namus vakarą Astravo dvare mokytojavęs brolis Kostas, atsivaręs nupirktą karvę. Netrukus tėvas Biržų turguje nusipirko ir arklį. Taip prasidėjo Lyglaukių ūkio atgaivinimas.
Biržuose jau buvo įsteigta gimnazija. Vasarą veikė parengiamieji kursai. „Visi trys (Matilda, Jokūbas ir Jurgis – aut. past.) visą vasarėlę kasdien iš tėviškės žygiavome į tuos kursus“ – 1979 metais „Mūsų sparnuose“ prisimins Jokūbas Kregždė.
Studentų spektaklis biržiečiams
Jokūbas gimnaziją baigė 1924 metais. Buvo stiprus matematikas. Silpniau sekėsi kalbos. Nusprendė studijuoti Kauno universiteto technikos fakulteto statybos skyriuje. Studijuodamas dirbo Žemės ūkio rūmų statyboje. Pirmaisiais studijų metais vasaros atostogas praleisdavo tėviškėje. Tikriausiai tada ir gimė mintis, kad Kauno universitete studijuojantys buvę Biržų gimnazistai turėtų kuo nors pasireikšti Biržų visuomenei. Nutarta per Kalėdų atostogas suvaidinti pjesę „Mokslo draugai“. Organizacinis ir administracinis darbas teko Jokūbui Kregždei. Repeticijos vyko universiteto auditorijoje. Porai repeticijų vadovavo Kauno teatro režisierius Borisas Dauguvietis. Biržuose Vasiliausko salė buvo išpuošta iš eglių šakų pintomis girliandomis. Joms į Biržus Jokūbas atvežė miške prikirtęs porą vežimų eglaičių.
„Kalėdų antrąją dieną teatro salė buvo publikos sausakimšai prikimšta, – prisimena Jokūbas Kregždė savo memuaruose „Mes ir brolis Jurgis“ („Mūsų sparnai“, 1971 m.). – Studentai neblogai savo roles suvaidino. „Biržų žiniose“ tilpo palankus atsiliepimas ir geras įvertinimas. Tai buvo gal pirmasis ir vienintelis visoj Lietuvoj toks biržiečių studentų pasirodymas, atliktas Šiaurės Lietuvos kunigaikščių Radvilų buvusioj sostinėj. Iš spektaklio gautas pelnas buvo perduotas mokslus einančiam jaunimui šelpti „Žiburėlio“ draugijai Kaune“.
1938 metais Jokūbas Kregždė vedė biržietę dantų gydytoją Viktoriją Korsakaitę. Po metų sulaukė dukters Jonės.
Pavojinga kelionė Švedijon
Artėjo Lietuvai sunkūs ir neramūs Antrojo pasaulinio karo metai. Sovietinę okupaciją keitė ne ką lengvesnis vokietmetis. Baugino vėl į Lietuvą grįžtanti sovietinė kariuomenė. Jokūbas, brolis Petras ir Kostas su šeimomis nutaria trauktis į Vakarus.
1944 metų rugpjūčio mėnesį jie sunkvežimiu atvyksta į Palangą. Iš čia dviem žvejų kateriais ruošiasi plaukti į Švediją. Brolio Kosto žmona išsigąsta pavojingos kelionės. Kostas su žmona lieka Lietuvoje, o broliai Jokūbas ir Petras išplaukia. Švedijoje jie gyvens iki 1948 metų. Jokūbas gyventų čia ir ilgiau. Jam patinka Švedijos gamta ir žmonės, bet sužinojęs, kad švedų vyriausybė išdavė pabaltijiečius karius sovietams, pabūgsta, nes jau sklinda gandas, kad panašus likimas laukia visų pabėgėlių.
Broliai ima rūpintis, kaip išvažiuoti iš Švedijos į JAV. Iš karto pasiseka tik broliui Petrui. Jokūbas išvyksta į Kanadą. Ten jis pradeda dirbti tabako ūkyje, o vėliau Toronte – baldų fabrike.
Čikagoje
Po metų atvyksta į JAV. Apsigyvena Čikagoje. Įsigyja netoli darbovietės namą. Nuo 1967 iki 1980 metų redaguoja žurnalą „Mūsų sparnai“. 1969 metais išeina į pensiją. Visą laiką ir energiją skiria visuomeniniam darbui. Įsikūrus 1974 metais Devenių kultūros fondui, Jokūbas Kregždė rengia spaudai kitų rašytus veikalus ir straipsnius, rašo reformacijai, išeivijai, Lietuvos kultūrai reikšmingus leidinius „Lietuvių reformatų raštija“ ir „Reformacija Lietuvoje“.
Skuba. Žmonos raginamas kiek pailsėti, nuvykti pasitikrinti sveikatą, atsikalbinėja sakydamas: „Man daug laiko neliko, pirma turiu užbaigti darbą“. Laiške bičiuliui dar iš Biržų gimnazijos skulptoriui ir poetui Jokūbui Dagiui rašo: „Senatvėje visokie šriubeliai pradeda atsišriubuoti ir nebepasiduoda atstatomi“. Vos spėja išvysti išspausdintą šią savo knygą. Miršta 1980 metų rugpjūčio 10 dieną.
Tekstai „Mūsų sparnuose“
Pasklaidžius žurnalo „Mūsų sparnai“ numerius juose randi ne vieną vertingą ir įdomų Jokūbo Kregždės tekstą. Jau po jo mirties buvo išspausdinta gyvai ir patraukliai parašyta etnografinė apybraiža apie Lyglaukius. Ją jis rašė savo dukrai Jonei, norėdamas, kad ji neužmirštų ir jo anūkams galėtų papasakoti, kaip atrodė gimtoji Lyglaukių sodyba, kaip joje gyveno, dirbo darbščios, talentingos, gausios Kregždžių giminės žmonės.
Tai labai detalus, išsamus, vaizdingas pasakojimas, mums, biržiečiams, gal net įdomesnis ir vertingesnis už Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynę“. Po J. Kregždės mirties, redakcijos archyve išgulėję keliolika metų, 1981 metais buvo išspausdinti prisiminimai apie Biržų gimnazijos mokytojus „Didieji vyrai savotiškai keisti“. Tik spėlioti galima, kodėl šis tekstas nebuvo išspausdintas tuomet, kai jis buvo parašytas. Gal dėl kunigo profesoriaus Povilo Jakubėno, mokiusio gimnazijoje tikybą ir vokiečių kalbą, charakteristikos, kuri Jokūbui Kregždei neatrodė tokia idealiai teigiama.
Jo „Mūsų sparnuose“ publikuojamų straipsnių temos labai įvairios. Jokūbas Kregždė rašė apie Martyną ir Joną Yčus, Biržų kunigaikštystės valdovus, 1863 metų sukilimą, mūšį prie Medeikių, Biržų pilies statybą, poeto Stanislovo Dagilio jaunystę ir senatvę, dailininko Jokūbo Dagio skulptūrų parodą, Kėdainių gimnazijos žlugimą, Biržų kunigaikštystės gimnaziją. Sudėjus šiuos ir nepaminėtus tekstus į vieną vietą būtų gana solidi, įdomi ir skaitytojui naudinga dar viena, trečioji, Jokūbo Kregždės knyga.
