Naujausios
Papasakokite apie savo biržietiškas šaknis. Kokios vietos Jums išnyra prisiminus Biržus, kokie prisiminimai, emocijos su jomis susijusios?
Mano proseneliai kilę iš Rinkuškių. Čia įsikūrė ir mano senelis Petras Nastopka, baigęs Dorpato veterinarijos institutą. Po ilgų tarnybinių kelionių po Rusijos imperiją jis grįžo į Biržus. Čia ėjo apskrities veterinarijos gydytojo pareigas, o Biržų gimnazijoje dėstė tiksliuosius mokslus. Senelio sodyba Rinkuškiuose su greta esančiu miškeliu buvo vadinama gojeliu.
Biržuose gyvenau nuo kelių mėnesių. Mūsų šeima nuomojo pirmąjį aukštą tuometinėje klebonijoje. Laidodamas nugaišusį paukštuką vaizdavausi esąs kunigas. Greta klebonijos stovėjo Nepriklausomybės paminklas, žmonių vadinamas Birute. Sukrėtė paminklo susprogdinimas. Tai buvo pirmasis mano susidūrimas su okupacine tvarka.
O kokias knygas skaitėte būdamas vaikas, paauglys? Įdomu, koks buvo tuometinis Kęstutis, dar netapęs žymiu literatūrologu, ką jis veikė, su kuo bendravo...
Pirmieji mano meniniai įspūdžiai buvo „Batuotas katinas“ ir „Kapitono Granto vaikai“ Biržų kino teatre. Pirmoji perskaityta knyga – „Sinopa, mažasis indėnas“, vėliau perėjau prie Balzako, Stendalio, Tolstojaus – visko, ką rasdavau tėvų knygų lentynėlėje. 1947 m. įstojau į "Aušros" pradinės mokyklos antrąją klasę. Sekėsi visi dalykai, išskyrus dailyraštį ir piešimą. 1957 m. baigiau Biržų II vidurinę mokyklą.
Noriai dalyvaudavau turistiniuose žygiuose po istorines Biržų krašto vietoves. Gyvai bendravau su klasės draugais. Nesitenkindamas peršamais atsakymais, keldavau literatūros mokytojams keblius klausimus.
Iš mokytojo Kosto Snarskio, kuris poeto kelią pradėjo nepriklausomoje Lietuvoje Žvaigždulio slapyvardžiu, pirmą sykį išgirdau Boriso Pasternako vardą, sužinojau apie rusų formalistus.
Nuo 1954 m. spausdinau eilėraščius Biržų rajono laikraštyje „Raudonasis artojas“ (nuo 196I m. – „Biržiečių žodis“). Kartu su svečiais iš sostinės dalyvaudavau Biržų literatų vakaruose Biržuose ir kaimyniniuose rajonuose. Anuometiniuose mano eiliavimuose ir organizaciniuose užmojuose (buvau mokyklos komjaunimo sekretorius) ryškus komunistinės ideologijos, kuria naiviai tikėjau, įspaudas.
Kai buvau Jūsų studentė, teko dalyvauti seminarų cikle, skirtame pasijai. Aistra, kančia... pasija – dalykas, kuris valdo mus. Jūsų asmenine nuomone, kuo baigiasi tiems, kurie nori išvengti pasijų? Gal pasijos, kaip ir jėgos mus apleidžia pamažu... Kas Jums yra aistra?
Apie pasijas tuomet kalbėjome kaip apie posūkį Greimo semiotikoje. Savąją reikšmės teoriją Algirdas Julius Greimas kūrė orientuodamasis į pasakojimą apie veikimą. Papasakotuose įvykiuose jis stengėsi atskleisti tris esmines gyvenimo prasmės apraiškas: subjekto įvedimą į gyvenimą, jo atsiskleidimą per tai, ką jis daro, ir pagaliau atlygį ir pripažinimą, suteikiantį prasmę veiksmams. Tokia schema atitiko veiksmo žmogaus ideologiją. Pritaikyti šiuos principus pasijų, arba aistrų, analizei buvo sunkiau.
Nuo įvykių plotmės Greimas perėjo prie subjekto indėlio į reikšmės struktūras. Kintančią subjekto būseną apibūdina nebe santykio su vertės objektu transformacija (objekto įgijimas ir praradimas), o tolydinės variacijos, ne pertrūkis, o tapsmas.
Išvengti pasijų neįmanoma. Jas prarasdami, prarastume subjektyvųjį gyvenimo matmenį. Aistra man yra spalvingas gyvenimo variklis.
Kiekviena sritis neišvengiamai keičia mūsų gyvenimo suvokimą. Koks yra semiotiko žvilgsnis į gyvenimą? Kokios išminties ji Jums asmeniškai suteikė? Kaip manote, ar semiotikos atsiradimas, išpopuliarėjimas pakeitė žmonių požiūrį, ar ji atėjo iki masių?
Greimas sykį paklausė italų semiotiko Paolo Fabbri, ar jis galįs pasakyti, kas yra jo gyvenimo prasmė. Fabbri prisipažįsta sutrikęs. Vakaruose neįprasta kelti tokius klausimus asmeniškuose pokalbiuose. Bet Greimas iš karto pats ir atsakė: „O aš žinau – sukurti mokslinę prasmės aprašymo teoriją“.
Vienaip ar kitaip prasmės klausimą keliame kiekvienas. Taigi visi esame slapti semiotikai. Nuo kitų prasmės ieškotojų semiotikai skiriasi tuo, kad pasitelkia mokslinę prasmės aiškinimo teoriją. Semiotiko žvilgsnis į gyvenimą saugo nuo vienareikšmių atsakymų, skatina ieškoti įvairialypių sąsajų.
Semiotika nesusilaukė visuotinio pripažinimo. Norintis ją suprasti turi išmokti sudėtingą kalbą. Filosofas Arvydas Šliogeris ją vadino paukščių kalba ir atsisakė jos mokytis: „man užtenka žmonių kalbos“. Tačiau humanitarų akiratį semiotika gerokai praplėtė.
Semiotika, galima sakyti, buvo madinga. Ar ji tokia tebėra? Kokios tendencijos semiotikoje dabar? Kur žengia literatūros, visuomenės mokslai apskritai?
Semiotika buvo madinga septintuoju-aštuntuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu. Vėliau ji išėjo iš mados. „Dabar galėsime ramiai tęsti savo tyrinėjimus“, – sakė Greimas.
Greimo semiotika nuo pat pradžių palaikė dialogą su kitais humanitariniais ir socialiniais mokslais: sociologija, antropologija, psichologija bei psichoanalize, filosofija, kalbotyra. Greimas įsivaizdavo semiotiką kaip šias disciplinas vienijantį metodą ir jų dialogo skatintoją.
Vėliau jos vaidmenį jis apibrėždavo kukliau: kiekvienos srities disciplina turėtų klausti ne to, ar ji, tokia, kokia yra šiandien, jau turi atsakymą, o to, kaip ir kuria kryptimi ji privalėtų vystytis, kad galėtų parengti tinkamus atsakymus, kuriuos būtų galima palyginti su kitų disciplinų atsakymais.
Šiuolaikinėje vartotojų visuomenėje kyla poreikis iš naujo apmąstyti visuomenės ir individo santykį, medžiaginių ir nemedžiaginių gėrybių vartojimą ir žmogaus vietą pažinimo kelyje.
Jei norima, kad į humanitarinius mokslus ir semiotiką, vertinant poreikius ir lūkesčius, būtų rimtai atsižvelgiama, reikia, kad šis vertinimas remtųsi kokybiniais žmogaus būties aspektais: pasitikėjimu socialinėmis institucijomis, vykstančių ar numatomų permainų pasekmėmis emociniam gyvenimui. Tie patys klausimai aktualūs ir visuomenės, ir literatūros mokslams.
Kultūroje dabar labai daug kalbėjimo ekologijos, tolerancijos ir kitomis temomis. Ar tai socialiai atsakingas menas, o gal meniška socialinė atsakomybė? Ar šios skirtys apskritai svarbios?..
Manyčiau, kad kiekvienas rašantysis prisiima socialinę atsakomybę šiais klausimas. Meniška socialinė atsakomybė yra atsakomybė visuomenei ir menui. Poetas kalba ne tik savo, bet ir visų iki jo rašiusiųjų vardu.
Gal galėtumėte įvardinti dalykus, kurie mūsų kultūroje šiuo metu Jums rūpi labiausiai?
Kaip ir visiems Lietuvos piliečiams, man rūpi kultūros prestižas, politinė demokratija, lygiateisiškumas, pandemijos sutvardymas.
Ką šiuo metu skaitote? Kaip renkatės knygas, ko jose ieškote?
Gerokai susiaurėjus universitetiniams įsipareigojimams, grįžau prie mano knygų lentynoje esančių knygų, kurių iki šiol taip ir nespėjau įdėmiau perskaityti. Su malonumu skaičiau Ovidijaus „Metamorfozes“, pandeminį Kamiu „Marą“, Poundo, Brodskio, Traklio, Celano eiles, Gedos „Freskas“. Poezijoje ieškojau ne minčių, o sielų giminystės.
Jei galėtumėte gyventi bet kokiuose namuose ir bet kokioje vietoje, kur tik užsimanytumėte, kur gyventumėte ir kodėl?
Vis dažniau galvoju apie Rinkuškių kapines, kur bus palaidoti mano pelenai. Mano aistra kalnams ir dar nepažintiems vandenims neišblėso. Bet ji, matyt, nebeįkvėps naujiems žygiams.
Ar pats bandėte rašyti grožinę literatūrą?
Rašydamas gimnazistiškus eilėraščius svajojau būti poetu. Dėl to pasirinkau literatūros studijas Vilniaus universitete. Studijuodamas supratau, kad mano eilėraštukams toli iki poezijos. Todėl užuot pats rašęs ėmiausi vertinti kitų rašymus. Tiesa, keletą eilėraščių esu parašęs ir vėliau. Kartais juos paskaitau smalsiems klausytojams. Mano meilė poezijai pasireiškė latvių poezijos vertimais.
Pasidalinkite eilėraščiu, kuris šiandien Jums patinka...
Tai šiemet mirusio puikaus latvių poeto Uldžio Bėrzinio eilėraštis:
Uldis
Joja bernai į karą uldis ant peties
eina vyras eglės kirst uldis pažasty
liežuvį paleisk per girią varyk kur
uldis auga paukštis viršūnėje tupi.
Pliauškiu toliau rugiai mėlynų
uldžių pilni kažkas važiuoja vadžias
timpčioja no no uldi tu tikras.
Pliauškiu toliau dvaro tvarte
dviese uldžius pačiupę mėžinį mėžia
žiū kaimo kapinės kur kryžius
ten uldis po juo.
Pliauškiu toliau trise namą
pliauškina vienas ant kraigo vienas
ant balkio vienas kiemo vidury
kėpso uldį tašo.
Pliauškiu toliau žydas važiuoja
Iš tolo moja pirk berniuk po uldį
štuka.
Pakelėj smuklė smuklėj už stalo
vienas sėdi sako ai gaspadoriau
duok man penkis uldžius alaus.
Prieinu klausiu berne kuo tu
vardu sako Uldis.
Šį eilėraštį išverčiau 1972 m., aštuoneri metai prieš pirmąjį Bėrzinio poezijos rinkinėlį „Paminklas ožkai“, tiek pat metų maigytą cenzūros gniaužtuose.
Pagal projektą "Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje".
