Jono Avyžiaus kūryba atspindėjo kitokią sovietinę realybę

Jono Avyžiaus kūryba atspindėjo kitokią sovietinę realybę

Jono Avyžiaus aštuntojo dešimtmečio romanai liudijo kitokią sovietinę realybę nei buvo įprasta skaityti, ji buvo pateikta nepagražinta, netiesiogiai kalbėjo apie būtinas permainas visuomenėje ir santvarkoje. Apie tai Joniškio bibliotekoje vykusiame tradiciniame Jono Avyžiaus gimtadieniui skirtame renginyje kalbėjo Šiaulių universiteto docentė daktarė Irena Baliulė.

Loreta RIPSKYTĖ

loretar@skrastas.lt

Kūryba kėlė abejonių

Savo moksliniuose darbuose Jono Avyžiaus kūrybą nagrinėjusi Šiaulių universiteto docentė dr. Irena Baliulė sakė, kad iš Joniškio krašto kilęs rašytojas išvengė vertimo nuo pjedestalo, kurį patyrė kai kurie kiti jo laikmečio kolegos, tačiau jo knygos taip pat pervertinamos iš naujo.

Sovietiniais metais Jonas Avyžius, už kūrinį „Sodybų tuštėjimo metas“ įvertintas V. Lenino premija, ypač reikšmingu to meto apdovanojimu menininkui, vistik susidūrė su vertintojų abejonėmis leisdamas romanus „Chameleono spalvos“ ir „Degimai“.

„Chameleono spalvos“ vertintos net kelerius metus, kol knygą leista spausdinti. Rašytojas Juozas Baltušis piktinosi, kad romane, esą, juodinama kultūrinė visuomenė, veikėjai iškrypę iš vertybių kelio.

Skaitytojai, pripratinti prie teigiamo sovietinio žmogaus paveikslo ir tokio pat santvarkos parodymo, netgi reiškė nuomonę, kad minėtas romanas rašo apie pornografiją, ja vadindami aprašomą neištikimybę, vedusio vyro ir ištekėjusios moters ryšį, bohemos gyvenimą. Tačiau knyga bibliotekose būdavo suskaitoma iki skutų.

Išreiškė pilietinę poziciją

Romanas „Degimai“ taip pat buvo nestandartinis, partijos sekretorių parodęs ne kaip idealą, bet abejojantį, gyvą žmogų, be išorinio šarvo.

Anot docentės dr. Irenos Baliulės, šiais romanais Jonas Avyžius išreiškė pilietinę poziciją, parodydamas visuomenę tokią, kokia ji buvo realybėje, kad kažkas turi keistis, pralaužti stagnaciją.

Jonui Avyžiui prikaišiota ir tai, kad jis rašė ne kaip rašytojas, bet kaip žurnalistas. Nereiktų pamiršti, kad jis ir pradėjo nuo straipsnių, apybraižų spaudoje.

I. Baliulė sakė, kad tuo metu, kai J. Avyžius debiutavo, jo kūrybą buvo galima laikyti populiariąja. Kiekvienas laikmetis turėjo savo populiariąją literatūrą, kuri pamokė, davė patarimų.

XIX amžiuje pamokymais rašė Motiejus Valančius, XX amžiaus pradžioje vienu metu populiariausias romanas buvo Vinco Mykolaičio –Putino „Altorių šešėly“.

Populiaroji literatūra rašo apie šiandieną

Dabar bibliotekų lentynose neužsiguli populiariausi Elenos de Strozzi, Irenos Buivydaitės meilės romanai, Dalios Jazukevičiūtės, Ugnės Barauskaitės knygos, leidžiamos nemenkais tiražais. Kritikai priekaištauja, kad popliteratūra turi tik siužetą, bet neatitinka estetinių kriterijų. Tačiau populiarioji literatūra nebūtinai yra prasta, ji skaitytojus traukia gyvenamojo laikmečio vaizdavimu.

Docentė dr. I. Baliulė sakė, kad tai, kas šiandien yra aktualijos televizijoje ar laikraščiuose, netrukus atrandama knygose. Pavyzdžiui, Jurgos Ivanauskaitės „Miegančiųjų drugelių tvirtovė“, pasakojusi apie aktualią prostitucijos, prekybos žmonėmis temą.

Jono Avyžiaus 92-osioms gimimo metinėms skirtą renginį paįvairino kraštiečių studenčių Ievos ir Justės Ancevičiūčių atliekamos dainos, bibliotekos skaityklos languose buvo galima pasižiūrėti kraštiečio dailininko Povilo Gavorkos piešinių parodą „Debesų dienoraštis“.

Autorės nuotr.

SKIRTUMAI: Šiaulių Universiteto docentė dr. Irena Baliulė sakė, kad Jonas Avyžius išvengė vertimo nuo pjedestalo, kurį patyrė kai kurie kiti jo laikmečio kolegos, tačiau jo knygos taip pat pervertinamos iš naujo.

KRAŠTIETĖS: Jono Avyžiaus 92-osioms gimimo metinėms skirtame renginyje dainavo kraštietės studentės Ieva ir Justė Ancevičiūtės.