Išsiuvinėtos gėlės pražydo „nežiemiškoj žiemoj“

„Ne­žie­miš­koj žie­moj“ vi­su gro­žiu pi­lies me­nė­je pra­žy­do Da­lios Ind­ra­šie­nės kruopš­čiai iš­siu­vi­nė­tos lau­kų ir dar­že­lių gė­lės, tar­si nu­ta­py­ti ža­lu­ma akį trau­kė di­din­gi pi­lia­kal­niai, vi­lio­jo dan­gaus mė­ly­nu­mo upės, miš­kų paukš­čiai ir žvė­rys.

Prieš pen­kias­de­šimt me­tų į že­mę Ute­nos ra­jo­no Vy­žuo­nų mies­te­ly­je atė­ju­si me­ni­nin­kė Da­lia iki šiol šir­dy­je ne­šio­ja­si gim­ti­nės vaiz­din­gų­jų apy­lin­kių gro­žį. Jos eže­rė­lius, upes, pie­vas ir jų au­ga­lus kū­ry­bos va­lan­do­mis per­ke­lia ant dro­bės.

Pa­sak pa­ro­dos dar­bų au­to­rės, po­trau­kis kū­ry­bai gi­mi­nė­je per­duo­da­mas iš kar­tos į kar­tą. Pro­se­ne­liai iš ma­mos pu­sės au­dė dro­bes ir ki­li­mus, mo­čiu­tė mė­go siu­vi­nė­ti ir megz­ti, se­ne­lis lip­dė švil­py­nes, o tė­tis dro­ži­nė­jo me­dį. Bai­gu­si Vy­žuo­nų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, Da­lia įsto­jo į Kau­no tai­ko­mo­sios dai­lės mo­kyk­lą, kur įgi­jo me­ni­nio siu­vi­nė­ji­mo spe­cia­ly­bę. Vė­liau pen­kio­li­ka me­tų dir­bo Pa­ne­vė­žio „Tul­pė­je“, iš ku­rios siu­vi­nė­ti dar­bai ke­lia­vo į dau­ge­lį pa­sau­lio ša­lių.

Jau vai­kys­tė­je mer­gai­tė ta­po vai­kų pie­ši­nių kon­kur­so „Ma­no pa­sau­lis“ lau­rea­te. 1990 me­tais Da­lios dar­bus iš­vy­do Vil­niaus tau­to­dai­lės sa­lo­no lan­ky­to­jai. 1998 me­tais da­ly­va­vo Lie­tu­vos-Nor­ve­gi­jos siu­vi­nė­to­jų kon­kur­se, kur užė­mė ant­rą­ją vie­tą.

Ap­si­gy­ve­nu­si Bir­žuo­se, Da­lia Ind­ra­šie­nė įsi­lie­jo į tau­to­dai­li­nin­kų bū­rį ir į rank­dar­bių klu­bo „Krai­tė“ veik­lą, už ką ji sa­kė esan­ti la­bai dė­kin­ga „Krai­tės“ klu­bo va­do­vei, mo­ky­to­jai Hen­ri­kai Mar­cin­ke­vi­čie­nei.

Kas Da­liai yra kū­ry­ba? Pa­sak me­ni­nin­kės, tai bai­mė ir kan­čia. Nei vie­nas me­no žmo­gus, pa­sak D. Ind­ra­šie­nės, į kū­ry­bos pa­sau­lį nea­tė­jo ne­pa­ty­ręs kan­čios. Siu­vi­nė­ji­mo meist­rei pa­tin­ka pa­ts kū­ry­bos pro­ce­sas, pa­na­šus į ėji­mą į ne­ži­no­my­bę, pa­tin­ka ga­li­my­bė sa­vo dar­bais pa­puoš­ti bui­tį, pra­džiu­gin­ti ap­lin­ki­nius žmo­nes.

D. Ind­ra­šie­nės kū­ry­bą pa­ro­dos ati­da­ry­mo me­tu pri­sta­tęs Lie­tu­vos dai­lės aka­de­mi­jos Ta­py­bos sky­riaus ve­dė­jas, pro­fe­so­rius Ar­vy­das Šal­te­nis poe­tiš­kai kal­bė­jo, jog Da­lia yra, „to­ji, ku­rios auk­si­nis siū­las vi­som vai­vo­rykš­tės spal­vom iš­pie­šia pei­za­žus nuo Vy­žuo­nų lig Bir­žų, to­ji, ku­ri iš­siu­vi­nė­ja sau­lė­ly­džių gais­rus“, ku­ri į sa­vo pa­veiks­lus su­de­da ir vai­kys­tės pie­vų il­ge­sį, ir pa­ma­rio ženk­lus, ir Šiau­rės Lie­tu­vos gro­žį. Pa­sak pro­fe­so­riaus, ne­bū­ti­na baig­ti aukš­tų­jų moks­lų, kad bū­tų pro­fe­sio­na­liai ku­ria­mas gro­žis. „Svar­biau­sia žmo­gaus jaut­ru­mas, gy­lis, ama­tas. Me­ną su­ku­ria žmo­gaus jaus­mo tie­sa“, – kal­bė­jo Ar­vy­das Šal­te­nis.

Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­va­duo­to­ja Ast­ra Kor­sa­kie­nė tau­to­dai­li­nin­kei dė­ko­jo už pa­ro­dos spal­vų vie­no­vę, ra­my­bę. Ji pa­ste­bė­jo, jog siu­vi­nė­ji­mo bū­du, kry­že­lis po kry­že­lio, dygs­nis po dygs­nio, iš­gau­ti erd­vę yra la­bai sun­ku.

Mu­zie­jaus di­rek­to­rius Gin­ta­ras But­ke­vi­čius pa­si­džiau­gė, kad me­ni­nin­kė pa­si­rin­ko pui­kią sa­vo ju­bi­lie­jaus pa­mi­nė­ji­mo for­mą. Svei­kin­to­jai pa­ro­dos au­to­rei ne­gai­lė­jo nei gė­lių, nei ge­rų žo­džių. Kar­tu ap­žiū­ri­nė­jo dar­bus, šne­ku­čia­vo­si, Da­lios tei­ra­vo­si apie Jos gim­ti­nę, ku­rią pri­si­mi­nus iki šiol me­ni­nin­kės šir­dis dai­nuo­ja.

Pa­ro­dos lan­ky­to­jų dė­me­sį trau­kė Bir­žų ir Vy­žuo­nų vė­lia­vos bei ka­ra­liš­kų­jų vals­tie­čių Ind­ra­šių gi­mi­nės her­bas, ku­riuos iš­siu­vi­nė­jo kruopš­čio­ji tau­to­dai­li­nin­kė Da­lia.