Naujausios
Indrė groja keletu istorinių instrumentų – išilginėmis fleitomis, skersine barokine fleita (traversu), jau minėtu cinku, kuris yra jos pagrindinis instrumentas. Muzikantės specializacija – XVII a. muzika, kuri muzikologijoje svarbi ankstyvojo baroko periodu.
„Schola Cantorum Basiliensis, Bazelio miesto muzikos akademija Šveicarijoje, kurioje studijuoju, siūlo neįtikėtinai plataus spektro studijas, tad gilinuosi į muziką nuo viduramžių iki romantizmo, orientuodamasi į istoriškai informuotą šios muzikos atlikimo perspektyvą ir praktiką. Mano ryšys su Biržais labai glaudus ir šiltas – esu vabalninkietė, o muzikos mokyklą lankiau Biržuose. Vlado Jakubėno muzikos mokykla man buvo kaip antri namai, ten padedama nuostabių, kilnių ir įkvepiančių mokytojų, pradėjau suprasti, kad noriu, jog muzika būtų mano prasmė ir tikslas. O būtent senoji muzika į mano gyvenimą atėjo per „Baroko pavasario“ festivalius Biržuose. Čia, per Biržams jau gerai žinomo klavesinininko ir vargonininko Vilimo Norkūno vedamus meistriškumo kursus, ir pamilau baroką bei jo muziką“, – pasakoja I. Kučinskaitė.
Esate senosios muzikos žinovė, atlikėja. Koks jūsų muzikinės karjeros kelias?
Žinove vadintis dar nedrąsu, kadangi ką tik įgijau bakalauro laipsnį ir rudenį pradėsiu magistro studijas, bet esu visiška šios muzikos mylėtoja ir propaguotoja. Kaip ir minėjau, lankiau Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklą, grojau fleita. Susidomėjusi senąja muzika „Baroko pavasario Biržuose“ meistriškumo kursuose, atradau išilginę fleitą, paskui traversą, o galiausiai – cinką. Šis pučiamasis instrumentas yra nepaprastas tuo, kad pagamintas iš medžio, o traktuojamas kaip varinis instrumentas, nes turi pūstuką (tiesa, labai mažą). Cinkas populiarus dėl techninių galimybių, ypač XVII a., lygiaverčiai varžėsi su smuiku, dėl to faksimilėse dažnai randame indikacijas, kad kūrinys skirtas groti smuikui arba cinkui. Dar cinkas turi nuostabų garso tembrą, kuris, kaip sakoma, iš visų instrumentų labiausiai primena žmogaus balsą. Šie atradimai paskatino mane ieškoti galimybių mokytis senosios muzikos, tad Vabalninko Balio Sruogos gimnazijoje baigusi 10 klasių, persikėliau į Vilnių ir ten mokiausi Vilniaus Ozo gimnazijoje ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, kur galėjau 2 metus ruoštis stojamiesiems egzaminams į Bazelio Schola Cantorum. Tai legendinė aukštoji senosios muzikos mokykla, išugdžiusi ne vieną neįtikėtino meistriškumo atlikėjų kartą. Studijos pranoko pačios save. Esu nepaprastai laiminga ir dėkinga, kad jau turėjau galimybę koncertuoti, pavyzdžiui, Šv. Morkaus bazilikoje Venecijoje, Šv. Barboros bažnyčioje Mantujoje, kur dirbo pats Claudio Monteverdi, ar Šv. Petronijaus bazilikoje Bolonijoje. Mano specialybės instrumentas ir juo groję muzikantai iki šių dienų žinomi ir vertinami. Cinkas ir juo groję atlikėjai XVII a. Italijoje išgyveno aukso amžių, atlikėjai, grojantys cinku, buvo tarsi šiuolaikinės super žvaigždės.
Vėl laukia studijos, tik šįkart – magistrantūroje?
Taip. Ką tik šviežiai pabaigtas bakalauro studijas seks istoriškai informuoto atlikimo praktikos magistro studijos. Jų metu tikiuosi dar labiau sustiprėti ne tik teoriškai, ko visomis jėgomis siekiau pastaruosius trejus metus, bet ir kaip atlikėja.
Kokį laikmetį apima senoji muzika?
Terminas senoji muzika apima net trijų epochų muziką – viduramžių, renesanso ir baroko. Šiais laikais minėdami senąją muziką dažniausiai turime omenyje, kad kalbama apie muziką, kuri atliekama remiantis išlikusių istorinių šaltinių, traktatų nagrinėjimais bei grojant istorinių instrumentų kopijomis. Pasaulyje, kuriame dabar gyvename, viskas praeina siaubingai greitai, informaciją tiesiog praryjame ir tuoj pat ja atsikratome, gyvename tirštai, intensyviai, vis rečiau patirdami kasdienybės trapų ir laikiną grožį, tad senoji muzika filosofiškai man imponuoja tuo, jog savyje talpina kitokį laiko matą ir jo suvokimą, estetiką, kurios niekada anksčiau nemačiau ir nepatyriau, bet ją pažinusi jaučiu jai nepaprastą ilgesį ir prieraišumą.
Jei neklystu, jau ne pirmą kartą koncertuojate Biržų „Baroko pavasaryje“ – kokie Biržai yra jūsų širdyje?
Taip, būdama septyniolikos turėjau galimybę kartu su orkestru „Vento musicale“, atlikti vokiečių brandžiojo baroko kompozitoriaus Georgo Filipo Telemano (Georg Philipp Telemann) koncertą išilginei fleitai. Šiemet kartu su savo kolegomis – klavesininke klavesininke Veronika Klosievič-Paine (Weronika Kłosiewicz – Paine) (Lenkija) bei cinkistu Etieni Aselinu (Étienne Asselin) (Kanada), susirinkome ir paruošėme XVII a. itališkos muzikos programą pavadinimu „Dieviški muzikiniai palaiminimai“. Ši programa puikiai įprasmina ryšį su Biržais ir šiuo ypatingu ir kiekvienais metais vis spalvingesniu „Baroko pavasario“ festivaliu. Labai džiaugiuosi, kad esame palaiminti, jog turime tokią stiprią Biržų krašto „Sėlos“ muziejaus ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos komandą, kuri organizuoja ir kuria tokį gražų festivalį, kuris ne tik kviečia publiką klausytis puikiausių senosios muzikos atlikėjų, bet kartu atlieka ir kilnią edukacinę misiją – rengdamas kasmetinius meistriškumo kursus, festivalis įkvėpė tikrai ne vieną atlikėją žavėtis šia muzika, galbūt su laiku jis išaugins ir dar daugiau šią muziką atliekančių profesionalų, ko labai nuoširdžiai tikiuosi ir linkiu.
Kaip atlikėjai gyvuoja dabar, pokarantininiu laikotarpiu?
Manau, kad atlikėjai gyvuoja gana skirtingai... Kultūrinis gyvenimas vėl pamažu įgauna pagreitį, net ir supurtytas kelių pandemijos bangų, tačiau leidžiu sau manyti, kad dauguma išgyveno šį visus ištikusį sąstingį pakankamai skausmingai – laisvai samdomų muzikų uždarbis staiga dingo, visi metams suplanuoti koncertai buvo arba atšaukti, arba nukelti į dar kitus metus... Tai didžiulis smūgis ir psichologine, ir materialine prasme. Turėtume pamažu vaduotis iš įvaizdžio, kad menininkas turi kentėti, idant jo skausmas paverstų jo kūrybą paveikesne ir vertingesne. Visi esame reikalingi ir nusipelnėme orumo. Tačiau verta pripažinti, kad šis pandemijos laikas daugeliui muzikantų buvo galimybė įvertinti savo darbą, planuoti, kurti naujas programas, mokytis... Tiesiog daugiau groti – tai yra šviesioji pandemijos pusė. Taigi viską labiausiai lemia perspektyva – net jeigu labai sunku ir atrodo, kad gal jau nebebus šviesu, visuomet bandau sau priminti, kad visos audros anksčiau ar vėliau pritrūksta lietaus.
Dėkodama už pokalbį, jūsų klausiu, ko palinkėtumėte savo kraštiečiams – vabalninkiečiams, biržiečiams?
Norėčiau „faustiškai“ palinkėti, kad dažniau stabteltume pasidžiaugti žavingu akimirksniu. Kad mylėtume save, mus supančius žmones ir savo kraštą. Kad kiekvieną dieną išdrįstume būti kilnesni, supratingesni, dėkingesni.
"Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje".
