Naujausios
Muziejininko išversta monografija
Retas biržietis, kuriam rūpi gimtojo krašto praeitis, savo bibliotekoje neturi muziejininko, Biržų savivaldybės Garbės piliečio Algimanto Baublio iš lenkų kalbos išverstos Eustachijaus Tiškevičiaus knygos „Biržai. Žvilgsnis į miesto, pilies ir majorato praeitį“. Vertėjas, pateikęs ir išsamius komentarus, knygos pratarmėje akcentuoja, kad ši monografija, iki šiol nepraradusi didelės istorinės ir pažintinės vertės, skaitytojo dėmesį patraukia ne tik Biržų istorinių faktų gausa, bet joje „gana išsamiai aprašomi Eustachijaus laikų gamtos objektai, kurių šiandien, deja, jau nebėra. (...) Daug vietos skirta Biržų krašto etnokultūrai, parodoma, kokie buvo senieji muzikos instrumentai, kaimo sodybos bei krašto žmonių drabužiai, žmonių papročiai, liaudies dainos ir šokiai“.
Šios monografijos autorius Eustachijus Tiškevičius priklauso garsiai Tiškevičių giminei, žinomai nuo penkioliktojo amžiaus. Per kelis šimtmečius Tiškevičiai ėjo atsakingas pareigas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: buvo maršalkos, etmonai, iždininkai, kaštelionai, vaivados ir kiti aukšti pareigūnai. Grafas Eustachijus Tiškevičius garsus kaip mokslininkas. Šiandien jis žinomas kaip istorikas, kolekcininkas, archeologas, Lietuvos archeologijos pradininkas, Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos ir Vilniaus senienų muziejaus steigėjas.
Karjeros ir mokslo keliais
Gimė Eustachijus Tiškevičius 1814 metų balandžio 18 dieną Logoisko dvare, Baltarusijoje. 1831 metais baigė Minsko gimnaziją. 1833 metais, gyvendamas Peterburge, susidomėjo archeologija, Peterburgo imperatoriškoje bibliotekoje rinko istorinę ir archeologinę medžiagą. Nuo 1835 metų perkeltas dirbti į Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliariją valdininku, nuo 1838 metų dirbo Krokuvos generalgubernatoriaus kanceliarijoje, o dar po dvejų metų tapo Borisovo pavieto mokyklų inspektorius globėjas, pavieto bajorų maršalka, savo lėšomis įsteigė Borisovo pradžios mokyklą. Tačiau kanceliarinis valdininko darbas jo neviliojo.
1837 metais pradeda kasinėti Vilniaus ir Minsko gubernijų pilkapius ir piliakalnius. Renka etnografinę medžiagą, kolekcionuoja senienas, rašo apie pilkapynų kasinėjimo rezultatus spaudoje. Į vieną jo straipsnį atsiliepęs žinomas istorikas Teodoras Narbutas užsimena, kad iškastos senienos galėtų būti Lietuvos muziejaus pradžia. Ištiria tris Kernavės pilkapius, kasinėja Trakų pusiasalio pilį. Suomijoje, Švedijoje ir Danijoje domisi archeologinės medžiagos sisteminimu, kolekcionavimu ir eksponavimu. Pirmasis susistemina Lietuvoje sukauptus archeologinius radinius, priskirdamas juos akmens, žalvario ir geležies amžiams. Išrenkamas Maino archeologijos draugijos nariu, Danijos Karališkosios Šiaurės senienų mėgėjų draugijos ir Stokholmo Karališkosios meno istorijos ir senienų akademijos nariu korespondentu.
Steigia Vilniaus senienų muziejų
1846 metais savo namuose Vilniuje atidaro lietuviškų senienų kabinetą. Jį gali aplankyti kiekvienas, kam tai įdomu. Tačiau E. Tiškevičiui privataus ir neoficialaus muziejaus maža. Po poros metų jis kreipiasi į Vilniaus generalgubernatorių, siūlo Vilniuje įsteigti viešą muziejų, tačiau pritarimo nesulaukia. 1851 metais vėl kreipiasi į Vilniaus valdžios įstaigas, prašo leisti steigti muziejų ir archeologijos komisiją, pažada atiduoti savo archeologijos, numizmatikos, meno kolekcijas, dalį savo bibliotekos. Šiam pasiūlymui pritaria net caras Nikolajus I, rezoliucijoje užrašęs: „Švietimo ministrui. Kliūčių neturiu, tik atsargiai“. 1852 metais E. Tiškevičius parengia muziejaus ir komisijos įstatus, kuriuos pasiunčia į Peterburgą patvirtinti.
1854 metų rugpjūčio 22 dieną iš Peterburgo Vilnių pasiekia teigiamas atsakymas. Eustachijus Tiškevičius skiriamas Vilniaus senienų muziejaus vedėju ir Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos pirmininku. 1885 metais įsteigta komisija rusų ir lenkų kalbomis ima leisti leidinį „Vilniaus archeologijos komisijos užrašai“. Dar po metų (1856 metų balandžio 29 dieną) duris visuomenei atveria pirmasis viešas muziejus Lietuvoje. Jo steigėjas E. Tiškevičius, muziejui padovanojęs savo sukauptus rinkinius ir dalį vertingos bibliotekos (muziejininkė Roma Songailaitė yra pasakojusi, kad tai buvo 3818 archeologinių radinių, 8110 monetų ir medalių, 487 antspaudai, 3948 portretai, graviūros ir skulptūros, 16000 zoologijos eksponatų, 541 rankraštis ir beveik 20 tūkstančių knygų), kreipiasi į visuomenę ir prašė remti muziejų daiktais ir lėšomis, skatina dvarininkus ne tik kaupti senienas, bet ir pateikti jas visuomenei. 1858 metais muziejui aukojo 195 žmonės, o 1862 metais aukotojų buvo jau 323, jie muziejui padovanojo 6595 eksponatus.
Rėmėjas iš Biržų
Tarp jų buvo ir Biržų krašto Pačeriaukštės dvaro savininkas Hiliaras Feliksas Liutkevičius, 1853 – 1855 metais dirbęs gydytoju grafo Jono Tiškevičiaus Biržų ir Salamiesčio dvaruose, palikęs rusų, lenkų ir lotynų kalbomis užrašus, kuriuose aprašė įdomesnius savo medicininės praktikos atvejus, pateikė įvairios statistikos. Pasinaudodamas šiais savo užrašais, jis parašė ir išspausdino straipsnį E. Tiškevičiaus įsteigtos Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos nario Adomo Honorio Kirkoro redaguojamame literatūriniame žurnale „Teka Wilenska“ („Vilniaus aplankas“). Hiliaras Feliksas Liutkevičius, tyrinėjęs gipso sluoksnius Biržų ir Pasvalio apylinkėse, savo rinkinius padovanojo Vilniaus senienų muziejui. Po 1863 metų sukilimo numalšinimo, žuvus vienam iš sukilimo vadų jo broliui Eliziejui Liutkevičiui, Pačeriaukštės dvaras buvo konfiskuotas ir parduotas, o Hiliaras Feliksas Liutkevičius, nors tiesioginiuose sukilėlių mūšiuose ir nedalyvavo, bet sukilimui pritaręs ir jį rėmęs, kartu su dviem sūnumis buvo ištremtas į Simbirsko guberniją.
Muziejaus uždarymas
Eustachijus Tiškevičius, tikėdamasis išgelbėti Senienų muziejų, prie sukilėlių neprisidėjo. Tačiau 1864 metais rusų valdžia Archeologijos komisiją uždarė. O dar po metų Senienų muziejų aplankiusiam Vilniaus generalgubernatoriui Muravjovui (dėl žiauraus susidorojimo su sukilėliais pramintam Koriku) pasirodė, kad muziejus su savo senovės rinkiniais žadina jo lankytojų priešiškumą caro patvaldystei. Muravjovo sudaryta komisija pripažino, kad tokį muziejų laikyti netikslinga. 1865 metų spalio 27 dieną E. Tiškevičius buvo atleistas iš muziejaus vedėjo ir archeologijos komisijos pirmininko pareigų. 1868 metais didžioji dalis eksponatų buvo sukrauti į 39 pakus ir išvežti į Maskvą, Rumiancevo muziejų. Lietuvai jie negrąžinti iki šiol.
Astrave
1865 metų pabaigoje Eustachijus Tiškevičius apsigyveno Biržuose, Astravo dvare, kurio valdytojas buvo jo pusbrolis Mykolas Tiškevičius (1829 – 1897), persikėlęs gyventi į Romą ir visoje Europoje išgarsėjęs kaip žymus kolekcininkas ir archeologas. Galėjo Eustachijus Tiškevičius apsigyventi kuriame nors savo dvarų, bet pasirinko Biržus. Istorikas Žygintas Būčys mano, kad Pabaltijo gubernijose (dabartinėje Estijoje ir Latvijoje) mokslinės draugijos veikė laisviau, o E. Tiškevičius norėjo tęsti mokslinę veiklą. Todėl jis prisijungė prie Kuršo mokslo draugijos, bendravo su Rygos mokslo draugijomis.
Kita išvykimo į Astravą priežastis – giminaičiams buvo pažadėjęs parašyti Biržų istoriją. Brolis Konstantinas Tiškevičius, pasidalinęs su Eustachijumi savo surinkta medžiaga apie Biržus, laiške rašė: „Labai lauksime pasirodant Biržų istorijos. Ilgai šis miestas laukė savo istoriko. A. a. Jonas Tiškevičius gyvenime ne vieno literato prašė, kad apsiimtų atlikti šį darbą, taip jam norėjosi turėti numylėtą Biržų istoriją, bet nesulaukė gyvas būdamas“. (Biržų majorato steigėjas grafas Jonas Tiškevičius 1862 metų rugpjūčio 20 dieną, grįždamas iš medžioklės, įlūžus aukštam tiltui, nukritus nuo jo keturiais arkliais kinkytam ekipažui, tragiškai žuvo – aut. past.).
Gyvendamas Astrave (iki 1871 metų) E. Tiškevičius pramoko lietuvių kalbos, rinko tautosaką, etnografinę medžiagą, pasinaudodamas Astravo rūmų bibliotekoje sukauptais dokumentų ir knygų rinkiniais, parašė monografiją apie Biržus, dar kelias mokslines knygas, skelbė straipsnius spaudoje, moksliškai sutvarkė Mykolo Tiškevičiaus biblioteką, archyvą, jo surinktus senienų rinkinius.
Tyrinėjant Eustachijaus Tiškevičiaus dokumentų rinkinius Vroclave, aptiktas paties grafo rašytas rankraštinis lietuvių ir lenkų kalbų žodynėlis. Jį sudaro 123 antraštiniai žodžiai ir 26 žodžių junginiai. Žodynėlio struktūra nesudėtinga. Lenkišką žodį ar žodžių junginį atitinka lietuviškas. Žodžiai užrašinėti rytų aukštaičių panevėžiškių patarme. Žodžių fonetinės formos leidžia spėti, kad E. Tiškevičiaus žodynėlis sudarytas tuo metu, kai jis gyveno (1865 – 1871 m.) Astravo dvare.
Lietuvių kalba Eustachijus Tiškevičius domėjosi ir anksčiau. Tarp jo rankraščių aptiktas poeto ir archeologo Pranciškaus Vilčinskio atsiųstas Antano Strazdo eilėraštis “Varnas”. Vilčinskas rašė: “Kad Grafas geriau pažintumėte lietuvių kalbą, siunčiu liaudies dainą ir jos vertimą.”
Į 1867 metais Maskvoje surengtą pirmąją Rusijos imperijos tautų etnografinę parodą E. Tiškevičius pristatė 21 eksponatą. Tarp jų Biržų kraštui būdingi liaudies muzikos instrumentai: 1797 metais pagamintos kanklės, dvi devyniolikto amžiaus birbynės ir komplektas (dvylika) skudučių. Už eksponatus E. Tiškevičius buvo apdovanotas parodos bronzos medaliu.
Dar Astrave gyvendamas jis pradėjo rinkti medžiagą apie bajorą Karolį Holdzejevskį. Tai tarsi paties Tiškevičius portretas. Apie tokius žmones jis rašė, kad jie mokėsi visą gyvenimą, jautė trauką bibliotekoms ir mokslo žmonėms, fanatiškai atsidavę kartą pasirinktam objektui skirdavo visą savo gyvenimą, kruopščiai ir kantriai dirbdami patys ir atkakliai mokydami kitus, aistringai mylėdami mokslą save paversdavo auka, atsisakydami vedybinių saitų, o už užsidirbtus pinigus pirkdavo knygas, iš kurių semdavosi naujo peno savo protiniam darbui. Jiems sunku būdavo pritapti prie linksmos draugijos ir laimingiausi būdavo tada, kai savo nuošalėje galėjo bendrauti su savo mintimis, knygomis ir savo sukauptų žinių turtais”.
Portretinė apybraiža apie Karolį Holdzejevskį buvo paskutinis spausdintas Eustachijaus Tiškevičiaus kūrinys, pasirodęs trečiajame 1873 metų žurnalo “Biblioteka Warszawska” tome, o kitame buvo išspausdintas redakcijos pranešimas apie jo mirtį rugpjūčio 25 dieną Vilniuje, sesers Celinos namuose.
Amžininkų atsiliepimai
Jau minėtoje konferencijoje “Sėlos” muziejuje pranešimą skaitęs istorikas Žygintas Būčys amžininkų nuomonę apie Eustachijų Tiškevičių pateikia ne vien kaip apie “vyrą dorai nusipelniusį mūsų raštijos ir archeologinių tyrinėjimų srityje”, bet ir kaip apie patrauklią ir įspūdingą asmenybę. “Žilas beveik nuo jaunumės, nors veidas visai nesenas, aukšta praplikusi kakta, ant smilkinių styrantys du plaukų kuokštai tarsi rageliai. (…) ir visur – pokylyje, cukrainėje ar teatro ložėje – jį supdavo gausus būrys klausytojų. Grafą iš kitų skyrė nepalyginamas pasakotojo talentas, neišsenkantis sąmojis, gausybė žinių ir sveikas humoras – ne dažnai pasitaikantis derinys. Jo namai buvo viso Vilniaus intelektualinio gyvenimo židinys. Čia, dėka ypatingo šeimininko lankstumo, niekam nežinomos kilmės ar ne itin naują švarką dėvintys žmonės jautėsi tarsi savo namuose kartu su žmonėmis, pasipuošusiais paryžietišku šventiniu fraku, turinčiais garbų vardą ar pareigas, ir niekas tuo nesistebėjo ir niekas dėl to nesijautė nepatogiai”.
Ryškiai E. Tiškevičius atsiskleidžia paties rašytose apybraižose. Kokį jose jis vaizduoja save? Jo beletristiką nagrinėjusi Reda Grikštaitė rašo, kad “lengvai bendraujantį, smalsų, puikų stebėtoją ir mokantį klausytis kitų (…) Kuklų, neafišuojantį kilmės ir titulo. Labiausiai vertinantį paprastumą ir nuoširdumą.(…) Reiklų sau pačiam, nes kūrėjas turi būti ir harmoninga, morali, stipri asmenybė. (…) Sąmojingą. Tam įrodymas net eilėraščiai. Branginantį bičiulystę. (…) Jautrų aplinkai. Atlaidų tarnams – buities reikalus visiškai patiki liokajui Pranciškui”.
Grafo Eustachijaus pasekėjai
Čia būtų galima ir baigti pasakojimą apie pirmosios Biržų monografijos autorių. Tačiau nors trumpai verta prisiminti tuos, kurie, pasinaudodami E. Tiškevičiaus sukauptais faktais, gilinosi į Biržų krašto praeitį, rašė Biržams skirtus straipsnius ir stambesnius veikalus. 1905 metų “Lietuvių laikraštyje” (nr. 37 – 39) Martynas Yčas išspausdino straipsnį “Biržai”, kuriame, pasinaudojus E. Tiškevičiaus monografija, glaustai apžvelgiama Biržų istorija. Vienas iš tokių buvo ir 1919 – 1921 metais Biržų gimnazijoje kapelionu ir mokytoju dirbęs kunigas Petras Ruškys (1876 – 1967), reiškęsis ne tik kaip stiprus ir vaizdingas pamokslininkas (ypač nesutaręs su tais metais gimnazijoje mokytojavusiu aušrininku, istoriku, publicistu, literatūros tyrinėtoju Jonu Šliūpu), bet rašęs ir istorinėmis temomis. Jo straipsnis „Biržų pilis ir jos apylinkės“ išspausdintas 1921 metų Juozo Tumo – Vaižganto redaguotame Lietuvos istorijos medžiagai rinkti žurnale „Mūsų senovė“. Nemažos apimties įdomiai ir vaizdingai parašytame tekste tarp autoriaus nurodytų šaltinių yra ir Vilniaus archeologinės komisijos (senųjų) aktų rinkinys.
Dar po dešimties metų (1931 m.), tarsi atsiliepiant į Eustachijaus Tiškevičiaus žodžius, kviečiančius imtis Lietuvos atskirų regionų istorijos rašymo, pasirodė biržiečio istoriko prof. Jono Yčo (1880 – 1931) monografija „Biržai. Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė“. Deja, jau po jos autoriaus mirties.
O 2015 metais istorijos mokslų daktaras Deimantas Karvelis išleido savo daugelio metų kruopščių ieškojimų ir tyrinėjimų užsienio šalių, daugiausia Lenkijos, archyvuose rezultatus apibendrinantį veikalą – solidžią, vertingą ir įdomią monografiją „Iš Radvilų giminės istorijos: Biržų kunigaikštystė ir jos visuomenė 1547 – 1655 m.“.
Nuo šios gražios tradicijos neatsilieka ir „Sėlos“ muziejaus muziejininkai, paruošę ir išleidę jau dvi „Biržų istorijos apybraižų“ knygas, kurios žingeidų, savo gimtojo krašto praeitimi besidomintį biržietį džiugina įdomiais tekstais.
