Naujausios
Dovanų už talentą dirigentė nebesitiki
Choro dirigentė Danutė Vaičiulionienė, su vyru Sigitu Vaičiulioniu įkūrusi vieną garsiausių visų laikų Šiaulių chorų – valstybinį kamerinį chorą „Polifonija“, šiandien mini 70 metų gyvenimo sukaktį. Su muzika nuo šešerių metukų gyvenanti žinoma dirigentė, pedagogė sako nelaukianti dėmesio nei iš jos išauginto „Polifonijos“ choro, nei iš valdžios. „Aš savo dovanas jau susirinkau“, – sako jubiliatė.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Didžioji diena – trise
Jubiliejaus diena numatyta rami, kaip ir visos muzikinę karjerą baigusios dirigentės dienos.
„Tą dieną švęsime trise. Aš, mylimas mano žmogus ir pudelis“, – ilgesinga šypsena palydi jubiliatės žodžius.
Savaitgalį į svečius atvažiuos šeimos bičiuliai iš Švedijos, su kuriais jie pažįstami nuo 1994–ųjų, kai prasidėjo šiauliečių ir švedų muzikų bei diplomatų kultūriniai ryšiai.
Būtent D. Vaičiulionienės diriguojamas „Polifonijos“ choras tapo pirmuoju daugelio švedų kompozitorių dainų atlikėju Lietuvoje.
„Sigitas suorganizavo didelę ekskursiją ta proga į „Gubernijos“ rūsius, „Rūtos“ fabriką, Kryžių kalną, koncertą prie Salduvės piliakalnio“, – dėstė planus Danutė.
O miesto, „Polifonijos“ choro sveikinimai?
„Aš dirbau tai, ką mokėjau. Niekada nelindau ten, kur nieko nesuprantu. Salės visada būdavo pilnos žmonių – tad aš savo dovanas ir padėkas susirinkau jau tada. Man didžiulė dovana, kad aš rytą atsikeliu ir dar savo kojomis galiu vaikščioti po sunkios ligos. Didžiulė dovana, kad turiu savo mylimą žmogų jau 44 metus“, – rinko žodžius žinoma dirigentė.
„Skripkos“ atsisakė
D. Vaičiulionienė gimė ir mokėsi Kaune. Vėliau įstojo į dirigavimo specialybę Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos akademija) Vilniuje.
Į dešimtmetę Kauno muzikos mokyklą (dabar – Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija) Danutę nuvedė šešerių. Stojamuosiuose egzaminuose mokytojai nustatė, kad ir klausa ir balsas labai geri. Būtent dėl absoliučios klausos Danutę mokytojai norėjo išauginti smuikininke.
„Nenoriu aš „ant skripkos“ groti! Aš noriu pianino!“, – pareiškė tada šešiametė garsiam smuiko muzikos pedagogui A. Rauchui.
Vaiko pasirinkimui buvo paklusta ir Danutė aštuoneris metus mokėsi fortepijono specialybės. Vėliau mokykloje atidarė dirigavimo skyrių. Kadangi Danutės klausa buvo labai gera, jai buvo pasiūlyta pereiti į dirigavimą.
„Fortepijonu vis tiek grosiu, bet dirigavimas – dar įdomiau, dar kažkas naujo mano gyvenime!“, – pasakojo jubiliatė. Dirigavimą tuo metu Kauno muzikos mokykloje studijavo tik dviese.
Šiaulių kultūrinis gyvenimas išgąsdino
Į Šiaulius, jau drauge su vyru Sigitu Vaičiulioniu, atvažiavo 1973 metais. Danutė – kaunietė, Sigitas – vilnietis. Sigitas – tuomečio Kauno muzikinio teatro chormeisteris, Danutė – pagal paskyrimą išsiųsta dirbti kultūros mokykloje į Kapsuką (dabar – Marijampolė). Sigitą paėmė į kariuomenę, o kai iš jos grįžo, gabiam muzikui pasiūlė rinktis arba Klaipėdą, arba Šiaulius.
„Pasirinkome Šiaulius. Vis tik kažkas su jais rišo. Mano seneliai iš tėvo pusės gyveno netoli Linkuvos, beveik prie Lauksodžio kaimo Pakruojo rajone“, – prisiminė Danutė.
Čia gyveno ir daugiau Danutės giminių: dėdė Juozas Dumbra – trečios kartos malūnininkas.
„Baisu ir pasakyti, kokius kultūrinius Šiaulius atradome. Liūdnoka. Dramos teatras ir simfoninis orkestras sudarytas daugiausia iš mokinių, vadovaujamas Jono Lamausko. Nuėjai į vieną koncertą, į antrą, trečią. Bet kiek gali tą patį klausyti... Mūsų kasdienybė Vilniuje ir Kaune buvo daugybė teatrų, filharmonijos, Operos ir baleto teatras. Kaune nuo mano namų lygiai trys minutės kelio buvo iki Muzikinio, ar dramos teatrų, ar iki Filharmonijos“, – prisimena 1973–ųjų metų Šiaulius D. Vaičiulionienė.
Teatre D. Vaičiulionienei buvo kiek įdomiau, nes čia dirbo bendraamžiai, pažįstami iš konservatorijos laikų, aktoriai – Pranas Piaulokas, Vladas Baranauskas, Faustina Laurinaitytė.
Kad neapkerpėtų
1986 metais Danutė ir Sigitas Vaičiulioniai oficialiai Šiauliuose įkūrė valstybinį kamerinį chorą „Polifonija“. Nors kolektyvas gyvavo nuo 1974 metų gruodžio 31 dienos, kai buvo surengtas S. ir D. Vaičiulionių suburto senosios muzikos ansamblio pirmasis koncertas.
„Supratome, kad negalime šiaip sau sėdėti. Apkerpėsim. Taip atsirado senosios muzikos ansamblis, vėliau tapęs vienu žinomiausių profesionalių chorų Lietuvoje“, – prisiminė jubiliatė.
Gūdus sovietmetis, o senoji muzika juk daugiausia – religinio turinio. Kaip apeiti ideologijas, D. Vaičiulionienę pamokė buvęs berniukų choro „Ąžuoliukas“ vadovas Hermanas Perelšteinas.
Žymus chorvedys Kauno Sobore (tuo metu tai buvo Kauno paveikslų galerija) turėjo atlikti Bacho/Guno „Ave, Maria“. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja liepė išbraukti šį kūrinį.
H. Perelšteinas perspausdino tik programėlę: „Ave, Maria“ nukėlė į kitą koncerto vietą, bei ją pavadino „Daina be žodžių“.
Vaičiulionių suburtą senosios muzikos ansamblį pastebėjo Vilniuje, taip jis tapo profesionaliu Šiaulių choru „Polifonija“.
Vienas brangus vaikas
Su Vaičiulioniais „Polifonija“ gyvavo ir garsėjo lygiai 20 metų. 2006 metais įvyko labai skausmingas abiejų Vaičiulionių išėjimas iš kolektyvo. Keitėsi kolektyvo vadovai, bet iki šiol daugelis miesto inteligentų „Polifoniją“ tebelaiko Vaičiulionių kūdikiu.
„Nors aš asmeniškai nejaučiu, kad kolektyvo žmonės būtų dėkingi mums už tai, kad gavo butus, gerą darbą, pavažinėjo po pasaulį. Labai gėdingai viskas nutrūko. Tai viena skaudžiausių gyvenimo patirčių. Aš „Polifonijos“ žmones vadinau savo vaikais. Tegul nors vienas pasako, ką aš galėjau jam padaryti nors ką nors blogo...“, – nelinksmai rinko žodžius D. Vaičiulionienė.
Vadovaujant Vaičiulioniams, choras turėjo savo vietą tarp profesionalių šalies chorų. Kauno choras rinkosi stambios formos kūrinius, Vilniaus „Jauna muzika“ – šiuolaikinę muziką, o Vaičiulionių „Polifonija“ buvo Baroko ir Renesanso romantinės bei lietuvių muzikos atlikėjas.
„Gaila, dabar nėra tos linijos tęstinumo“, – prasitarė Danutė.
Ji tik kartą po skausmingo išsiskyrimo buvo „Polifonijos“ koncerte.
Redakcijos archyvo nuotr.
JUBILIEJUS: Dirigentei, pedagogei Danutei Vaičiulionienei rugpjūčio 22 dieną sukanka 70 metų.
KŪRINYS: Danutė Vaičiulionienė chorui „Polifonija“ dirigavo dvidešimt metų. Valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ – jos ir jos vyro Sigito kūrinys.