Naujausios
Bajorai aplinkui Kelmę – iš svetur
XVI amžiuje aplinkui Kelmę gyveno ne tik vietinių, bet ir ne viena atsikėlusių bajorų giminė. Apie svečių šalių bajorus, įsikūrusius Kelmės krašte, konferencijoje, skirtoje Kelmės 530 metų sukakčiai, pasakojo Šiaulių universiteto profesorė Rita Trimonienė.
Kelmės dvaras XVI amžiaus pabaigoje priklausė Mozūrijos, Lenkijos bajorų Gruževskių giminei. Vien į Kražių valsčių tuo metu atsikėlė apie 40 bajorų iš Lenkijos.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Svetimi
Profesorė Rita Trimonienė, kalbėdama apie aplinkui Kelmę XVI amžiuje apsigyvenusius bajorus, teigė, jog vietiniai juos priimdavo kaip svetimus.
Bajorai į Žemaitiją keldavosi dažniausiai iš Lenkijos, Prūsijos, net Anglijos, kitų žemių.
1566 metų Antrajame Lietuvos statute vyrauja nuostata, jog „kas iš svetimšalių savo nuopelnais mūsų valstybėje įsigijo dvarą iš mūsų malonės arba kokia kita teise, tuomet gali naudotis, būdamas dabartiniu Didžiosios kunigaikštystės piliečiu ir atlikdamas žemės tarnybą, bet į pareigas ir kitus pasaulietinius urėdus negali būti renkamas nei mūsų valdovo skiriamas“.
„Statute aiškiai nurodyta, kad svetimšaliai gali įsigyti dvarus, tačiau ribojama jų teisė turėti pareigybes. Bet nemažai Žemaitijos tijūnų buvo nevietiniai, Statuto nuostatų ne visada buvo ir paisoma“, – sakė profesorė R. Trimonienė.
Pasak profesorės, tyrimai rodo, jog tik trečioji į Žemaitiją atsikėlusių bajorų karta galėjo būti visiškai lygiateisė su vietiniais bajorais.
Pirmasis iš Gruževskių
Nuo XVI amžiaus antrojo ketvirčio Seime pradėti kelti bajorams aktualūs klausimai, tarp kurių – ir skundai dėl svetimšalių įsigalėjimo. Etninė priklausomybė labai svarbi žemaičiams, nes skunduose, profesorės teigimu, jie įvardija Žemaitijoje neteisėtai gyvenusius lietuvius, lenkus, rusus, vokiečius, vengrus. Lietuviai bajorai savo prašymuose valdovui mini apskritai svetimšalius.
Kelmės dvaras ir miestelis jau XVI amžiaus aštuntajame dešimtmetyje perėjo į Mstislavlio kunigaikščio Bogdano rankas, kuris vėliau dvarą pardavė Šiaulių valsčiaus vietininkui Jonui Gruževskiui – atvykėliui iš Mozūrijos.
Pirmiausia J. Gruževskis atsikėlė į Naugarduko pavietą, 1566 metais minimas kaip Mikalojaus Radvilos Juodojo tarnybinininkas. (Tarnybinkas – dažniausiai kilmingas žmogus, tarnaujantis pas didiką ar poną, dvaro ar dvarų valdytojai, pono finansininkai, pasiuntiniai specialioms užduotims ir panašiai. Tarnybininkas turėjo gebėti skaityti, rašyti, skaičiuoti, išmanyti teisės dalykus). Greičiausiai veikiamas savo patrono konfesinių nuostatų, Jonas Gruževskis priėmė evangelikų-reformatų tikėjimą.
Vėliau J. Gruževskis Radvilos Našlaitėlio paskirtas Šiaulių valsčiaus tarnybininku-vietininku. Jonas Gruževskis Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje padėjo įsikurti ir kitiems savo broliams. Šeima buvo gausi – aštuoni broliai ir sesuo. Jaunesnieji trys broliai liko gyventi Mozūrijoje, jiems atiteko tėvonijos valdos, kiti penki broliai ir sesuo įsikūrė LDK skirtingose vietose.
Jonas Gruževskis, be Tytuvėnų valdos, turėjo Želvių, Šilėnų dvarus. 1591 metais įsigijo didelę suformuotą Kelmės valdą – Kelmės miestelį su keletu palivarkų, kaimų už milžinišką tais laikais sumą – 15 tūkstančių kapų grašių. Kelmės valdos administravimą Jonas Gruževskis patikėjo broliui Andriui, kuris vėliau dar nusipirko Naisių ir Pakražančio dvarus.
Prušinskiai – nuo lenkų bajorų pavardės
Netoli Kelmės valdas turėjo iš Lenkijos atsikėlęs Jonas Cieškovskis.
Šalia Lukojaus upės ir šiandien yra Prušinskių gyvenvietė. Manytina, kad jos pavadinimas kilo nuo lenkų bajorų Prošinskių (ar Prušinskių), kurie XVI amžiaus pabaigoje gyveno Kražių valsčiuje, pavardės. Kaip tėvoninis dvaras, priklausęs Prušinskiams, minimas Kukečių dvaras.
„Prošinskiai nebuvo turtingi, bet vis dėlto bandė pirkti žemes vienoje vietoje“, – sakė profesorė.
Visai kitokią socialinę padėtį negu Prošinskiai užėmė Ožechovskių giminė. Povilas Ožechovskis buvo Žemaitijos seniūnaitis. Jis valdė Šeimenų dvarą Kražių valsčiuje. Iš viso į Kražių valsčių XVI amžiaus antroje pusėje atsikėlė apie 40 svetimšalių bajorų iš Lenkijos. Šiame valsčiuje tėvonijas turėjo tiek žemaičių seniūnai, tiek ir kita vietinė diduomenė.
Autorės nuotr.
SVETIMŠALIAI: Profesorė Rita Trimonienė teigė, jog tik trečioji į Žemaitiją atsikėlusių bajorų karta galėjo būti visiškai lygiateisė su vietiniais bajorais.