Apolinaras Likerauskas. Pirmosios dainų šventės dirigentas

Asmeninio archyvo nuotr.
Pirmosios dainų šventės organizatorius Apolinaras Likerauskas.

125-osioms gimimo metinėms

Giminės šaknys Biržų žemėje

Chorų ir orkestrų dirigentas, dainininkas, pedagogas Apolinaras Likerauskas gimė 1895 metų liepos 15 dieną Peterburge, tačiau jo giminės šaknys – Biržų žemėje. Jo senelis, gavęs žemės, įsikūrė Karklinų kaime, vienkiemyje, prie plento tarp Vabalninko ir Biržų. Karklinuose gimė ir būsimo dirigento tėvas Apolinaras, taip pat kalvis, 1890 metais išvykęs gyventi į Peterburgą. Pradėjęs dirbti Putilovo fabrike tekintoju, į miestą prie Nevos pasikvietė iš Berčiūnų kaimo Eugeniją Jurevičiūtę, garsią dainininkę, kuri ir tapo būsimo dirigento ir dainininko mama.

Po daugelio metų Apolinaras Lekerauskas prisimins, kad jį, septynerių metų berniuką, tėvai atidavė į pradžios mokyklą prie Šv. Kazimiero bažnyčios. Namuose su tėvais kalbėjęs lietuviškai, kieme su vaikais rusiškai, o mokykloje lenkiškai. Todėl nuo mažens mokėjęs tris kalbas.

1907 metų vasarą mama su sūnumi atvažiavo paviešėti į Lietuvą, pas savo tėvus Berčiūnų kaime. Po mėnesio iš Peterburgo sugrįžo ir tėvas, po sužeidimo nebegalintis dirbti fabrike, gaunantis 42 rublius pensijos. Nusprendęs, kad su tokiais pinigais Peterburge bus sunku pragyventi, įsikūrė Karklinų kaime.

Apolinaras kartu su tėvu dirba namuose. Tėvas vėl įsitaisė kalvę. Abu mėgsta medžioti. Berniukas norėtų mokytis, bet aplinkui nėra jokios mokyklos. Laimė, Biržuose atidaroma keturklasė mokykla, kurioje per ketverius metus išeinamas sutrumpintas gimnazijos kursas. Čia dėstomos vokiečių ir prancūzų kalbos, Biržų evangelikų reformatų bažnyčios kunigas Povilas Jakubėnas gauna leidimą nemokamai dėstyti lietuvių kalbą. Šešiolikmetis Apolinaras mokosi kartu su Kaziu Binkiu, Juliumi Janoniui, Alfonsu Žukausku, dainuoja mišriame chore, dalyvauja moksleivių ateitininkų organizacijos veikloje, redaguoja laikraštėlį „Inkarėlis“, vaidina pjesėje „Pirmas degtindaris“.

Mokytojas Karklinuose ir Geidžiūnuose

1915 metais, jau baigęs Biržų keturklasę mokyklą, Apolinaras sulaukia netikėtų svečių: atėję ūkininkai paprašo, kad jis mokytų jų vaikus. Mat mokytojai rusai, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė į Rusiją, ir buvusios mokyklos nebeveikia.

Apvažiavęs tris mokyklas, surinkęs ten buvusias mokslo priemones, suolus, jaunasis mokytojas Karklinuose, tėvų namuose, įsteigia mokyklą. Viename kambaryje susidaro trys klasės. Tenka mokyti trisdešimt penkis mokinius.

„Tą žiemą, – rašo savo atsiminimuose A. Likerauskas, – Atvyko delegacija iš gretimo Geidžiūnų kaimo, prašo suorganizuoti jaunimui kursus. Sutikau. Kas vakarą arkliuku veždavosi mane du kilometrus į Geidžiūnus. Pamokos vykdavo Adomavičiaus gryčioje. Kursininkų susirinko penkiasdešimt. Sėdėjo už ilgų stalų. Teko sudaryti du skyrius: analfabetų ir skaitančių. Dėsčiau lietuvių kalbą, aritmetiką, geografiją, Lietuvos istoriją ir higieną. Higienai teikiau daug svarbos. Supažindinau trumpai su žmogaus anatomija, kova su ligomis – švara, odos, burnos priežiūra ir t.t. Pamokos ėjo labai pakilia nuotaika, nuo 19 iki 23 valandos. Po pamokų kuris nors iš kursininkų vesdavosi mane pas save vakarieniauti. (...) Pavasarį pasikviečiau kelis mokytojus, kleboną ir padariau egzaminus. Kursininkai suruošė vaišes, o man už darbą padovanojo paltą. Nes mokiau nemokamai. O paltas tiko ir buvo reikalingas“.

1916 metais A. Likerauskas savo mokyklą iš Karklinų perkėlė į Geidžiūnus. Apsigyvenęs Geidžiūnuose dirbo su dviem skyriais. Vėliau prisimins, kad tie metai iš keturiasdešimt pedagoginio darbo metų buvę patys našiausi ir sėkmingiausi. Iš netoliese buvusios koplyčios atsivežęs fisharmoniją, sudarė chorą. Įsteigė pavasarininkų organizaciją. Surinkęs apie 500 knygų, įsteigė biblioteką. Buvo kelių draugijų valdybos narys, skaitydavo paskaitas Vabalninko blaivybės draugijos susirinkimuose. Sekmadieniais su keletu giedrių eidavo į Vabalninką giedoti bažnyčios chore.

1917 metais dalyvavo mokytojams lietuviams Pasvalyje surengtuose trijų mėnesių kursuose. Tarp kursų dalyvių sutiko ir seną pažįstamą Kazį Binkį. A. Likerauskas į Pasvalį atsivežė smuiką. Grojo iš natų. Nejučia susidarė lietuviškas keturbalsis choras. Po egzaminų sužino, kad skiriamas Biržų mokyklos vedėju.

Maironio laiškas. Kunigų seminarijoje

Rugsėjo viduryje, atvykęs į Biržus užimti mokyklos vedėjo vietos, pakviečiamas į komendantūrą. Čia jam perduodamas Kauno kunigų seminarijos rektoriaus Jono Mačiulio – Maironio laiškas. Jame rašoma, kad A. Likerauskas, pareiškęs norą stoti į kunigų seminariją, yra priimtas ir turi skubiai atvažiuoti, nes mokslas jau prasidėjęs. „Tai buvo mano svajonės išsipildymas, – po daugelio metų prisimins Apolinaras Likerauskas, – Kunigu tapti norėjau seniai. Nes kas tais laikais buvo arčiau liaudies? Kas galėjo paguosti, nušluostyti ašarą, padėti, patarti, sutaikyti šeimas ar susikivirčijusius kaimynus? Kunigas. Jis tik tam yra save paskyręs, pasižadėjęs tarnauti liaudžiai visą savo gyvenimą. Tokiu norėjau būti“.

Sūnaus sprendimu buvo patenkinti ir tėvai. Tėvas pakinkė du (vieną pasiskolino) arklius, prikrovė vežimą miltų, kumpių, lašinių (nes girdėjo, kad seminarija stokoja maisto) ir išvežė Apolinarą į Kauną. Seminarijoje jis sužinojo, kodėl buvo pakviestas į seminariją. „Paaiškėjo, kad seminarijos vadovybė pasiteiravo klierikų ar nežino kas, baigęs keturias klases, nori stoti į seminariją. Antrojo kurso klierikas pareiškė, kad norintis aš, mat mudu bendravom ir jis žinojo mano norą patekti į seminariją. Todėl ir buvau pakviestas“.

Seminarijoje tais metais mokėsi trys šimtai klierikų. Po metų A. Likerauskas buvo paskirtas klierikų choro vadovu. Pats rašydavo partijų balsus, repetuodavo kiekvieną dieną pietų ir vakaro laisvalaikiu, kiekvienam sekmadieniui paruošdavo beveik naują programą. Buvo laimingas, nes „aštuoniasdešimt vyrų gerais balsais giedojo puikiausią, gražiausią Palestrinos, Bacho, Mocarto, Rosini, Sasnausko, Naujalio muziką. Kadangi maistas labai menkas, o mano krūvis du, tris kartus didesnis negu kitų klierikų, pavasarį pradėjau silpti. (...) Išleisdamas Velykų šventėms atostogų, inspektorius pasakė, kad po švenčių negrįžčiau, į trečią kursą būsiu perkeltas be egzaminų“.

Kauno konservatorijoje. Pirmoji dainų šventė

Vasarą praleido Karklinuose. Rudenį į seminariją neišvažiavo. Žiema prabėgo namuose. Pavasarį iš Panevėžio populiaraus gydytojo išgirdo, kad džiovos jau nebėra, bet dėl silpnos nervų sistemos jo organizmui dvasininko gyvenimas netinka. Išvažiavęs į Kauną teiravosi kompozitoriaus Juozo Naujalio ką daryti. Tas atsakęs: „Stok į konservatoriją“. Nuo 1921 metų pavasario Apolinaras Likerauskas Kauno konservatorijos dainavimo skyriaus studentas. Į namus tais metais negrįžo. Tėvas buvo miręs 1919 metais, o mama labai sielvartavo, kad sūnus metė kunigų seminariją. Gavo darbą Pradžios mokyklų departamente, subūrė ir ketverius metus vadovavo Karmelitų bažnyčios chorui. Pamilo ir 1923 metais vedė šio choro dainininkę Adelę Vaišnoraitę.

1924 metais Apolinarui Likerauskui, tuomet dar konservatorijos studentui, kilo mintis surengti pirmąją lietuvių dainų šventę. Kaimynai latviai ir estai seniai tokias šventes rengia. Kuo lietuviai prastesni? Sukvietė pasitarti žymius to meto kompozitorius Juozą Naujalį, Stasį Šimkų, Juozą Tallat – Kelpšą, Joną Bendorių, kunigus Adolfą Sabaliauską ir Petrą Marcinkevičių, Kauno burmistrą Joną Vileišį, šaulių, pavasarininkų, Jaunimo sąjungos atstovus. Visi pritarė, kad tokia šventė reikalinga. Nutarė ją suruošti 1924 metų vasarą Kaune. Muzikos komisija patikėjo A. Likerauskui diriguoti „Pavasario“ jaunimo jungtiniam chorui. „Pavasarį, – prisimena A. Likerauskas, – mudu su Štarka (Julius Štarka – kompozitorius, pedagogas, Valstybės teatro chormeisteris) pasidalinom Lietuvą pusiau ir, gavę iš bankininko Vailokaičio po mašiną, apvažiavom visus chorus. Tikslas: patikrinti kaip paruošti ir perdainuoti, kad priprastų prie mūsų dirigavimo“. Pirmosios Lietuvos dainų šventės metu jis dirigavo A. Kačanausko „Pavasarininkų himną“, Juozo Naujalio dainas „Jaunimo giesmė“ ir „Kur bėga Šešupė“.

Biržų gimnazijos mokytojas ir teatro režisierius

Studijuodamas dėstė muziką trijose mokytojų seminarijose. 1927 metų vasarą suorganizavo pradžios mokyklų mokytojams 43 dienų muzikos kursus, į kuriuos suvažiavo du šimtai mokytojų. Darbas vijo darbą. Išeidavo iš namų 7 valandą ryto, o grįždavo apie 12 valandą nakties. Pietums pavalgyti laiko turėdavo tik 5 – 10 minučių. „Aišku, buvau pavargęs, – prisimins vėliau, – ir padariau neprotingą žingsnį. Atvažiavo iš Biržų delegacija ir įkalbinėjo persikelti į Biržus, mokytojauti gimnazijoje ir suorganizuoti liaudies teatrą. Neišlaikė mano patriotiniai jausmai, ir nuo 1927 metų (tais metais jis baigė Valstybinės Muzikos mokyklos operos klasę – aut.past.) rudenio aš su savo šeima jau Biržuose. Biržiečiai tuojau suorganizavo mano koncertą. Pasisekimas didelis, man sumokėjo 500 litų, užsisakiau naują fraką. Gan greitai sukūriau liaudies teatrą“.

Tų metų „Biržų žiniose“ straipsnyje „Šaulių teatras“ rašoma, kad „šiais metais, dėka ir rūpesniu atvykusio iš Kauno p. A. Likerausko, visuomenės žinomo kaip radio koncertisto, baigusio Kauno konservatoriją ir šiaip jau meno darbininko, yra sukurta nuolatinė šaulių teatro trupė. Ši trupė turi savo direkciją, kurion įeina: p. A. Likerauskas, p. P. Lemberis ir p. J. Mulokas.“

Trupė, siekdama tapti nuolatiniu Biržų teatro židiniu, biržiečiams parodė tris veikalus: Druckio Lubeckio „Taip mirdavo lietuviai,“ Zolgo tragediją „Valkata“ ir Petro Vaičiūno 4 veiksmų dramą „Sudrumstoji ramybė.“

BiržuoseA. Likerauskas surengia pradžios mokyklų mokytojams dainavimo ir muzikos kursus (jų lektoriumi sutiko būti kompozitorius Vladas Jakubėnas), į kuriuos atvyko 240 mokytojų.

Vasiliausko salėje surengiamas Biržų gimnazijos koncertas. Dainavo du gimnazijos chorai, solo dainas atliko Valstybės teatro režisieriaus Boriso Dauguviečio vyresnioji dukra Marija. Po savaitės šaulių teatro vasaros sezono uždarymo proga trečią kartą vaidinama tragedija „Valkata.“ Teatro režisierius A. Likerauskas apžvelgia teatro veiklą. Per nepilnus keturis mėnesius patatytos 4 premjeros. Biržuose suvaidinta dešimt spektaklių, provincijoje – 4. A. Likerauskas teatro direkcijai ir artistams dėkoja už ištvermingą darbą ir pasišventimą. Jonas Mulokas, direkcijos vardu dėkodamas A. Likerauskui, sako, kad tik jo sumaningumu ir rūpestingumu galima džiaugtis tokia gražia teatro pažanga. Režisieriui įteikiama gėlių puokštė. Jam ir artistams publikos vardu dėkoja Biržų apskrities karo komendantas pulkininkas leitenantas Pranas Kaunas ir apskrities viršininkas Vladas Rozmanas.

„Su džiaugsmu reikia konstatuoti, – rašo A.B. ( gal agronomas Albinas Binkis, nuo 1929 metų redagavęs „Biržų žinias“), – teatro pažanga, artistų ir direkcijos, o ypač režisieriaus rūpestingumas, ištvermingumas ir sumanumas, kurio dėka mes, biržiečiai, turime gražios progos pasidžiaugti jų darbais. Tikime, kad po poilsio, sekantį sezoną vėl džiaugsimės šio teatro darbais. (...) Režisierius, direkcija ir visi artistai pasižadėjo su dar didesniu įtempimu tęsti toliau pradėtąjį darbą. Laukiame.“

Šiauliuose. Vėliau Alytuje. Karinio orkestro kapelmeisteris

Tačiau 1928 metų vasarą Apolinaras Likerauskas pakviečiamas dirbti Šiaulių mokytojų seminarijoje. Vos atvykęs į Šiaulius, ima rūpintis muzikos mokyklos steigimu. 1929 metais Šiaulių privačioje Apolinaro Likerausko muzikos mokykloje, kuri per ketverius metus išugdys ne vieną žymų muzikantą, mokosi 80 moksleivių. Tačiau mokyklą be valstybinių dotacijų išlaikyti sunku. 1933 metais mokykla uždaroma, o pats jos steigėjas pakviečiamas į Alytų vadovauti Didžiosios Lietuvos kunigaikštienės Birutės 2 – ojo ulonų pulko orkestrui.

„Būti karinio orkestro kapelmeisteriu, – vėliau prisimins tuos metus, – kiekvieno dirigento svajonė. Geras aprūpinimas ir didelės galimybės pasireikšti. Ulonų pulke buvo 29 etatiniai muzikantai ir vienuolika auklėtinių.“ Ulonų orkestras keturias dienas per savaitę grieždavo Alytaus parke, dažnai dalyvaudavo koncertuose per žymesnes šventes, jo vadovaujamas Alytaus šaulių choras Kauno Įgulos bažnyčioje giedojo Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai.“ Žiemą paruošdavo klasikinės ir lengvosios muzikos programą vasarai. Alytuje jis buvo vertinamas kaip iškili asmenybė – talentingas pulko kapelmeisteris, renginių organizatorius, chorų dirigentas, švietėjas.

1940 metų birželį į Lietuvą įžygiuoja Rusijos Raudonoji armija. Ulonų pulkas gauna įsakymą ją sutikti draugiškai, orkestrui iškilmingai grojant maršus. Lietuvos kariuomenė pavadinama Liaudies kariuomene. Iš trijų kavalerijos pulkų suformuojamas vienas. Lieka husarų orkestras, dešimt muzikantų ir jų kapelmeisteris – Lietuvos rusas.

Atleistas iš kariuomenės A. Likerauskas su šeima atvyksta į Panevėžį. Dėsto muziką Panevėžio gimnazijoje, moko dainavimo Panevėžio muzikos mokykloje, dirba vokiečių okupacijos metais įsteigtoje mokytojų seminarijoje. Įkuria Meno mylėtojų draugiją, suburia ansamblį, paskiriamas šio ansamblio vadovu.

Areštas Panevėžyje. Žiaurūs tardymai

1945 metų spalio 12 – osios dienos vakarą Panevėžio dramos teatre buvo surengtas liaudies ansamblio koncertas. Apolinas Likerauskas su žmona parėjo į namus po vidurnakčio. Namuose jų jau laukė. Tą naktį A. Likerauską areštavo sovietiniai saugumo pareigūnai.

‚Kitą naktį, – savo memuaruose rašo A. Likerauskas, – ligi ryto klausinėjo to paties: kaip ir kuo priešinausi tarybų valdžiai. Pasiteiravau, kuo gi esu kaltinamas, tada tardytojas paėmė iš bylos siaurą pailgą popierėlį, štai, sako, ir perskaitė skundą: vokiečių laikais mokiau savo chorą antitarybinių dainų. „Bet juk tais laikais dar nebuvo antitarybinių dainų“ – atsakiau. Tardymas vis tiek tęsėsi. ( Tardė 7 valandas. Vėliau dukrai pasakos: „...mušė, smarkiai mušė, dukrele ...o žinai, dukrele, visai nesunku – užsimerkiu ir kad diriguoju Dainų šventėje... Skausmą reikia mokėt iškęsti...) Taip išvargau, kad pats pradėjau ieškot, kuo sdave apkaltint...“

Kaltinimus pateiks sovietų saugumo pareigūnai: „Pagal turimą medžiagą nustatyta, kad Apolinaras Likerauskas aktyviai veikė Panevėžio „LPS“ (Lietuvos partizanų sąjunga), mėgino užmegzti ryšius su Vilniaus organizacija, turėjo su ja betarpiškų ryšių, būdamas nusiteikęs prieš socialistinę SSRS santvarką, kovojo dėl nepriklausomos buržuazinės Lietuvos sukūrimo.“

1946 metų vasarą išsiunčiamas etapu į Komijos autonominės respublikos Šiaurės Pečioros lagerius. Sutrinka sveikata, gydomas Abezės ligoninėje. Kiek sustiprėjęs jis jau vadovauja Pečioros lagerio statybininkų skyriaus pučiamųjų orkestrui.

Kaltė neįrodyta. Skaudžios netektys

1947 metų pavasarį SSRS MGB Ypatingasis teismas nusprendžia, kad Apolinaro Likerausko „kaltė neįrodyta,“ bet jis vis tiek nubaudžiamas penkeriems metams „laisvos tremties“ kuriame nors Šiaurės Komijos rajone. Dirba meno saviveiklos vadovu ir rašo pareiškimus, kads paleistų iš tremties, galėtų grįžti į tėvynę. Atsakymai vis neigiami, o iš Lietuvos, Panevėžio, 1948 metų rugpjūtį jį pasiekia skaudi žinia, kad sovietiniai kareiviai nušovė jo vienintelį sūnų Apolinarą ir žmoną.

Skaudžios negandos nesiliauja. 1949 metų kovo 25 dienos rytą į Sibirą „perkeliamos“ A. Likerausko dukros: dvidešimt trejų metų Aldona, šešiolikmetė Danutė, dvylikos Živilė, septynerių Aušrytė ir pusantrų metukų Aldonos sūnelis Algiukas. Tik po Stalino mirties A. Likerauskui bus leista apsigyventi kartu. Sujetiche jis įsteigs lietuvių tremtinių chorą ir jam vadovaus, o vėliau, apsistojęs Marių autonominės respublikos sostinėje Joškar Oloje, įsidarbins Filharmoninjoje vokalo pedagogu, rengs su solistais koncertines programas. Živilė dainuos Filharmonijos chore, o Aušrytė lankys muzikos mokyklos smuiko klasę. Vunderkndu vadinta Aušrytė per dvejus metus baigs muzikos mokyklą, o stodama į Vilniaus konservatoriją nustebins net profesorius. „Bus įžymybė! Lietuvos Paganinis!“ – pranašaus kompozitorius Konradas Kaveckas. Tačiau 1957 metų liepos 17 dieną netoli Palangos Aušrytė žus automobilio avarijoje. Apolinarą Likerauską oro banga per atsidariusias dureles išstums laukan, jis liks gulėti be sąmonės, sulaužytais šonkauliais.

Paskutinieji dešimtmečiai

Pasveikęs vėl iškeliaus į Sibirą. Šį kartą savo noru. Prie pat Mongolijos sienos. Toliau nuo netekties sielvarto. Trejus metus dirbs Altaisko miesto Muzikinio dramos teatro dirigentu. Išėjęs į pensiją, apsigyvens Druskininkuose. Steigs muzikos mokyklą, rūpinsis jos kadrais, tačiau jo, kaip buvusio politinio kalinio, muzikos mokyklos direktoriumi nepatvirtins.

Išvyks į Kirgizijos sostinę Frunzę. Prisiglaus pas dukterį Danutę. Frunzėje (dabar Bičkekas) praleis dešimt metų. Vadovaus gausiam moksleivių chorui ir dombrų orkestrui, diriguos dainų šventėse.

Sulaukęs 78 – erių, grįš į Druskininkus. Negavęs darbo muzikos mokykloje (vis dar nepatikimas kaip buvęs tremtinys), steigia veteranų chorą. 1977 metais vadovauja Vilniaus profsąjungų veteranų chorui. Persikėlęs gyventi į Antavilių senelių prieglaudą internatą, ten įsteigia aukštaitišką kaimo kapelą, rengia muzikos, literatūros vakarus, pats dainuoja, deklamuoja, organizuoja išvykas į teatrus, koncertus, rengia maldų valandėles, rašo atsiminimus. ( jais, paskelbtais Jūratės Vyliūtės ir Gailos Girdienės knygoje „Lietuviai ir muzika Sibire“ pasinaudota šiame rašinyje). Miršta 1984 metų vasario 5 dieną Antaviliuose. Ten ir palaidotas.

Iš parengtos knygos „Biržų krašto siluetai“

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.