Apie Biržų krašto poetus, kurių eilės tapo dainomis

„Susitikt tave norėčiau vėlei“

Daugelis mano, kad tai liaudies daina. Savo mamos paprašiau užrašyti į sąsiuvinį seniau dainuotas dainas, tai tarp didžiosios dalies liaudiškų, buvo žodis žodin užrašyta ir „Susitikt tave norėčiau vėlei“. Vien šios dainos užtektų, kad poeto Vaidoto Spudo pavardė niekada nebūtų pamiršta. Nors kilęs ne iš mūsų krašto,bet labai artimas biržiečiams. Keletą metų mokėsi ir dirbo Biržuose, o pirmoji mokytojavimo stotelė – Medeikiuose, kuriuose dirbo vienerius metus 1957-aisiais. Kaip poetas V.Spudas buvo pripažintas Biržuose, nes „Biržiečių žodis“ (tada dar vadinosi „Raudonasis artojas“) 1952 m. gruodžio 31 d. išspausdino du eilėraščius, kai jam buvo septyniolika metų. Garsųjį eilėraštį „Dainos posmas“, kuris vėliau virto daina, apie meilę jaunai biržietei Romualdai (Romai), o po eilėmis buvo parašyta kam jis skirtas, irgi išspausdino Biržų krašto laikraštis. Eilėraštį parašė būdamas dvidešimties metų. Žurnale „Literatūra ir menas“ habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, literatūrologas, literatūros kritikas, biržietis Kęstutis Nastopka rašė: „Autentiškos V.Spudo poezijos pradžia galima laikyti eilėraštį „Dainos posmas“, kurį išpopuliarino Konrado Kavecko muzika. Eilėraštis pažymėtas dviguba data – 1955 VII-IX. Yra išlikęs pirmojo varianto juodraštis su pataisymais. Iš pradžių eilėraštis prasidėjo kaip banalokos nelaimingos meilės išpažinimas:

Su tavim norėčiau susitikti

Ir pabūti dviese su tavim.

Juk širdis negali apsirikti,

Tu nebetiki manim.

Buvo daug braukymų, bet galutiniame variante liko: „Susitikt tave norėčiau vėlei / Ties gimtaisiais Apaščios krantais...“. K.Nastopka su V.Spudu dalyvaudavo eilėraščių konkursuose.

Šviesus liūdesys

Be „Dainos posmas“ („Susitikt tave norėčiau vėlei“) taip pat parašė dešimtis brandžių, gyvenimo meilės ir šviesaus liūdesio kupinų eilėraščių. Daugelis jų gimė paskutiniais Vaidoto gyvenimo metais, mėnesiais, savaitėmis, kai jam buvo likę tik menki gyvenimo trupinėliai, nes užklupo nepagydoma onkologinė liga. Sunkiai sirgdamas parašė atsisveikinimo laišką ir savo jaunystės meilei biržietei Romualdai. Prieš pat užgęstant V.Spudo gyvybei, per palatoje buvusį radiją nuskambėjo daina „Susitikt tave norėčiau vėlei“. Tai vienintelė daina, sukurta esant jam gyvam, o mirė sulaukęs vos 26 metų. Pirmoji knyga „Mėlynos pušys“ pasirodė praėjus 2 metams po mirties – 1963 m. Visoje Lietuvoje išgarsėjusios dainos „Susitikt tave norėčiau vėlei“ muziką parašė K.Kaveckas, o ją atliko Albertas Bilevičius.

Pirmoji plokštelė (10 formatu) išleista 1957 m. Lietuvos valstybinis filharmonijos nusipelnęs choras, solistas – A.Bilevičius. Daug kartų plokštelė perleista papildomais tiražais. Mano žiniomis, bent jau 9 kartus. Kur tik negaminta plokštelė: Rygos fabrike, plastmasės gaminių fabrike „Saga“ (Kaunas), Buitinės chemijos gamykloje (Kaunas), „Melodija“ (Riga), „Ligo“ (Riga). 1977 m. išleista didelė plokštelė (LP) Konradas Kaveckas „Susitikt tave norėčiau vėlei“ (leidykla „Melodija“). Lietuvos Televizijos ir Radijo choras, solistas – A.Bilevičius.

Turbūt dainą dar labiau išgarsino Virgilijus Noreika. 1982 m. plokštelėje (LP) „Ne margi sakalėliai“ (leidykla „Melodija“) šią dainą atliko jau V.Noreika su Povilu Jaraminu(fortepijonas). „Susitikt tave norėčiau vėlei“ pateko į geriausių V.Noreikos dainų albumą „Kur bakūžė samanota“ CD ir kasetėje (33 records) išleistą 1996 m. (pakartotinas CD tiražas 2000 m.).

1997 m. pasirodė Juditos Leitaitės kasetė „Susitikt tave norėčiau vėlei...“ (Vilniaus plokštelių studija), kurioje žinoma yra ir to paties pavadinimo daina. J.Leitaitė (mecosopranas) – viena aktyviausių ir ryškiausių Lietuvos kamerinės muzikos atlikėjų. Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistė, dėsto dainavimą B.Dvariono muzikos mokykloje ir kamerinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Daugelio tarptautinių konkursų laureatė: “...Kiekviena padainuota daina man brangi – tarsi maža, išgyventa gyvenimo atkarpėlė... Šioje kasetėje skamba vienos pačių gražiausių ir mylimiausių mano dainų. O, kaip norėčiau, kad jos lietųsi iš mano širdies į Jūsų širdis...“.

1995 m. leidybinė firma „Pūkas“ išleido pop atlikėjo Mindaugo Šabasevičiaus kasetę „Man vienintelei“. Visos dainų eilės atlikėjo kūrybos, išskyrus dainą „Negrįšk“ (V.Spudo eil.).

Daina tapo tokia žinoma ir populiari, kad ją atliko daug atlikėjų: valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ (solistas Zenius Sakalauskas), Vytautas Juozapaitis, solistė, sopranas Jolanta Stumbrienė, operos solistas Eugenijus Chrebtovas (akomponuoja Lina Giedraitytė).... Nenuostabu, kad šią daina pasirinko ir Biržų kamerinis choras „Viktorija“. Chorą subūrė ir iki šiol jam vadovauja Viktorija Morkūnienė (vargonininkė, chorvedė, pedagogė). Puikiai biržiečiams žinomas choras dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose, konkursuose, dainų šventėse.

Bliuzo ritmu

Vytautas Radaitis – Lordas: „Maniau, kad V.Spudo eilėmis parašyta tik viena daina („Susitikt tave norėčiau vėlei“), bet rimčiau pasidomėjus, atradau šį atlikėją. Parašė pirmą bliuzo dainą Lietuvoje pagal V.Spudo eiles „Tu visko bijai“ apie 1971m. (tikslios datos neužsirašė, bet panašiai tais metais). Muzika sukurta anksčiau, prieš 2 metus, bet ieškojo žodžių (“...eilių rašyti nemoku, man dievas nedavė rašyti žodžių“). Draugo motina dirbo knygų bazėje, tad draugo dėka į rankas pateko maža knygelė („Mėlynos pušys“). Perskaičius „Tu visko bijai“, žodžiai taip greit prilipo, kad dainai baigti to tik ir betrūko. Paklaustas, ar yra išlikusių kokių nors dainų įrašų, Vytautas užsiminė, kad pusbrolis Vytautas Klimka (vienas geriausių garso režisierių Lietuvoje) kažkada įrašė 4 dainas, bet jos niekada nebuvo išleistos. Susisiekus su V.Klimka, paprašiau paieškoti savo archyvuose tų įrašų. Nuostabu, kad tuos įrašus rado. Po to reikalas pasisuko link to, kad atkapsčius šiuos įrašus, kilo idėja įamžinti, palikti V.Radaičio-Lordo kūrybos prisiminimą. Jau ruošiamas leidybai CD albumas, kuriame, žinoma, bus ir pirmoji lietuviška bliuzo daina „Tu visko bijai“. Nuo antros klasės grojau gitara, dainavau mokyklos chore, vėliau turėjau „big beato“ grupę. Studijuodamas toliau grojau bliuzo stiliaus muziką bei kūriau savo dainas. Tais laikais ir gavau „Lordo“ pravardę“.

Kartais Lordas dar koncertuoja įvairiose Vilniaus vietose, bet skundžiasi sveikata. Skauda sąnarius, kamuoja artritas: “Reikės eiti pas gydytojus, kad nebūtų kaip ZZ Top gitaristui“.

Muselinė ir gitara

„Nevertinu savo kūrybos, nors norėjosi su muzika daugiau nuveikti. Kai paprašiau tėvo nupirkti pianiną, tai pasakė: geriau būk geras šlavėjas, negu blogas muzikantas“, – sakė V.Radaitis. Jį apibūdinti tiktų du žodžiai – muselinė ir gitara.

„Pagal išsilavinimą esu biologas. Taip susiklostė gyvenimas, kad darbas buvo ir hobis“,- tvirtino V. Radaitis. Žvejys nuo vaikystės, buvęs aplinkosaugininkas, žuvininkystės specialistas (vienu metu žuvininkystės skyriaus viršininkas), 8 kartus muselinės meškerės Lietuvos čempionas. Jo žodžiais: „Man malonumas yra susilieti su gamta, pasigalynėti su žuvimi, ją apgauti. Įdėta daug darbo ištraukiant iš raudonosios knygos lašišą“. Ypač vertingas žuvis – lašišas ir šlakius Žuvininkystės tarnyba dirbtinai veisia ir augina. Pastaraisiais metais šių žuvų gerokai pagausėjo. Sėkmingai įgyvendinus šių vertingų žuvų išteklių atkūrimo programas, lašiša ir šlakis buvo išbraukti iš Lietuvos raudonosios knygos.

V.Radaitis nešykšti savo žvejybine patirtimi pasidalinti su kitais meškeriotojais. Kartą pagavęs 16 kg lašišą ir ją paleidęs, tai matę žvejai pasukiojo ties smilkiniu pirštą. „Kadangi aš žuvies beveik nevalgau, tai žmonai galiu gabaliuką lašišos nupirkti ir pagaminti. Prieš daug metų anglai, amerikiečiai įtikino dėl žvejybos „pagavai-paleisk“. Dabar matau, kad yra tikrai daug išprususių žvejų“.

Architektas sukūrė meškerę

V.Radaitis apie 40 metų draugavo su profesoriumi iš Biržų krašto Vytautu Brėdikiu (pagal jo projektus pastatyta: Vilniaus autobusų stotis, J.Janonio paminklas Biržuose, Dailės akademijos tiltas, Vilniaus Antakalnio ir Lazdynų gyvenamieji rajonai... ). Jis sakė: “Per gyvenimą kartais pasiseka sutikti labai šviesių žmonių, su kuriais po to bendrauji daugelį dešimtmečių. Kadangi aš buvau už profesorių jaunesnis, tai jis mums buvo kaip tėvas, bet linksmas, optimistas. Saugojome upes, švietėme visuomenę, kūrėme naująją žvejybos kultūrą“. Šių metų sausį Vytauto bičiulis išėjo į amžinus žvejybos plotus.

Bendraujant su Vytautu, jis užsiminė, kad „Žaliasis pasaulis“ rašė: „Biržų krašte būsimą architektą meškerioti mokė pagyvenusi tetulė ar „kaimynka“ ir jo pomėgis bendrauti su gamta, būti gamtos vaiku, liko visam gyvenimui. Išėjusio bičiulio nagingas rankas prisimena ir V.Radaitis: prof. V.Brėdikis buvo ne tik gabus ir sėkmingas meškeriotojas, bet turėjo galvą ir rankas. Atsivežęs iš užsienio muselinės meškerės ruošinius, jis pats pasidarė labai dailų įrankį. Lengvutė, tinkamai subalansuota meškerėlė lipo prie rankos ir traukė muselininkų akis. Profesorius buvo preciziškas estetas, viską apgalvodavo iki smulkiausių detalių. Žieminei žvejybai meškerę kūrė visus metus, bet pasidarė tokią, kurios visi pavydėjome. Mano akim žiūrint, architektūra yra menas, todėl a.a. profesorius žvejojo kaip menininkas.

Linksmų plaučių

Vėliau, dirbdamas Gamtos apsaugos komiteto žuvininkystės skyriaus pagrindiniu inspektoriumi, V.Radaitis pagal profesoriaus paruoštus sąrašus gaudavo muselininkams žvejybai upėse reikiamus leidimus. Prisimindamas savaitines savo bičiulių išvykas plaukiant Merkio upe, Vytautas akcentavo, kad tada, naudojant be užkarpėlių kabliukus, profesoriui pritariant pradėtas taikyti žvejybos principas „pagavai-paleisk“. Profesorius vykdė žūklės museline meškere populiarinimo politiką, siekė pritraukti į būrelį ne vien visuomenės elitą, bet ir visus norinčius kelti žūklės kultūrą ir saugoti tauriąsias žuvis.

Jo iniciatyva pradėtos vykdyti museliavimo varžybos, tarp jų ir neoficialios Lietuvos museliavimo pirmenybės, vėliau peraugusios į Nacionalinį žūklės museline meškere čempionatą“. Teisus V.Radaitis sakydamas: “Profesorius buvo nepaprastai nuoširdus ir geras žmogus. Labai gero būdo ir linksmų plaučių. Jis mokėjo bendrauti su jaunesniais žmonėmis, su juo buvo malonu susitikti. Kai pagalvoju apie jį, matau prieš akis tokią viziją: saulėta graži vasaros diena, čia pat burbuliuoja Merkys, kurio pakrante mes tyliai einame su meškerėmis kažką pasišnekučiuodami. Tokį aš jį prisimenu“.

Profesorius buvo ne tik žymus architektas, bet ir vienas aktyviausių visuomeninio šalies žuvininkų judėjimo dalyvių. V.Brėdikis yra pasakęs, kad pačiam žmogui gyvenimas turi būti įdomus.

Poetų monai

Pati naujausia daina pagal V.Spudo eiles – Rolando Kazlo ir grupės „Pakeleiviai“ 2018m. išleistame CD albume „Poetai ateina“. Daina „Vyšnios žiedas“ muzika A.Daugirdo, R.Kazlo, aranžuotė A.Daugirdo. Be to, šiame albume yra dar vienos biržietės Almos Karosaitės daina „Užbūriau tave“ (muzika Jonės Dambrauskaitės).

Albumo viršelyje yra aktoriaus R.Kazlo pastebėjimas: „Monai tai ar ne, tačiau poetai, jų kūryba daugeliui taip ir liks neįmenama mįslė. Mįslė, kurios galbūt ir nereikėtų stengtis įminti, verčiau gėrėtis tuo, ką sugeba jie, bet nesugebame daugelis mūsų – kurti poeziją. Šio muzikinio albumo herojai – lietuvių poetai, jų eilės, tapusios dainomis. Man pačiam kelia nuostabą šio albumo atsiradimas... Matyt, tokie yra pačių Poetų Monai.“

Tęsinys — kitame „Biržiečių žodžio“ numeryje.

Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.