Naujausios
Tačiau apdovanojimai atneša didelį dėmesį. Prieš porą savaičių paprašytas duoti interviu poetas atsiduso: „Jūs jau aštunta...“
Poetas... eseistas... fotografas... biržietis... A. Balbierius teigia, kad jo kūryba gimsta iš įvairių būsenų, o gimtosios vietos kelia nebūtinai teigiamus jausmus.
Iš kur gimsta Jūsų poezija? Kiek jai svarbus pasaulio patyrimas, žmogiškosios būties ar buities krizinės situacijos? O galbūt jos ištakos slypi kažkur kitur?
Nežinau, kiek ten tos poezijos – ne kiekvienas eilėraštis yra/tampa poezija. Poezija iš esmės yra paslaptis, siekiamybė, miražas, vizija... Tam tikra prasme tie dalykai – eilėraščiai – išauga lyg žolė, žinoma, ne tik su jausmo, bet ir proto priemaiša. Šiuolaikinei poezijai svarbu įvairiausių kontekstų laukai, kuriuos ji užgriebia arba meta jų link užuominas. Man asmeniškai svarbu vaizdas, kurį sukuria eilėraštis – esu nepataisomas vizualistas.
Iš pačių įvairiausių būsenų randasi tie eilėrašiai – pykčio ir džiaugsmo, nevilties ar melancholijos, patirto neteisybės jausmo ir t.t.
Kas Jūsų dvasiniam gyvenimui turėjo tokią įtaką, kurią ir šiandien galėtumėte apibūdinti kaip itin svarbią sau? Tai, kas keičiantis suvokimams nekito, įsirašė į vidinį asmenybės branduolį?
Norėjau sakyt – sekantis klasimas... Gal, sakyčiau, ir ne kartą esu sakęs, – tai – Gamta, jos kosmosas, nebanalus jos suvokimas ir pažinimas (pusę gyvenimo buvau gamtininkas ir gamtosaugininkas) – ji visa ko ištakos, taip pat ir to, ką vadiname kultūra apskritai ar menais.
Kaip pavyksta daoistinę ir kitas rytų filosofines sistemas sinkretinti su ta kultūra, kurioje augote, kuri anksčiausiai formavo Jūsų pasaulėžiūrą? Kaip jos viena kitą papildė?
Nieko aš ten nesinkretinu, tiesiog savaime ateina tai, kas artima – ar tai būtų pagonybė ir budizmas, ar dao, ar koks be galo ekologiškas džainizmas, ar pagaliau japonų sinkretizmas... Žinoma, nemažai domėtasi, skaityta ir tebeskaitoma, kai kas ir empiriškai „pačiupinėta“ vienoje kitoje kelionėje.
Kokius jausmus ir mintis Jums šiandien kelia gimtosios vietos, jų gamtovaizdis, vietos kultūra, istorija? Kiek jose esate dabar?
Įvairiapusius ir ne tik teigiamus. Biržai turtingi savo praeitimi, dabartis, deja, skurdesnė, žemesnė man regis... Nekalbu apie kokius Radvilų laikus, nes ir tarpukaryje, regis, buvo daugiau kūrybos, kūrimo,veiksmo... Aišku, yra ir sentimentų, kai daugiausia laiko praleidžiu protėvių sodybėlėj, ten dabar mano kūrybos namai; ten vaikšto ir šviesios, ir tamsios vaikystės, pasaulio pažinimo pradžios šmėklos, ir deivės, ir gamtos dievybės...
Kaip suvokiate, kur prasideda ir kur baigiasi kūrėjo visuomeninė atsakomybė? Ar išvis kūrėjui reikia apie tai galvoti?
Čia asmeninis kiekvieno apsisprendimas. Kadaise buvau šioks toks aktyvistas kitame Lietuvos mieste. Tačiau pabrėžiu – kūrėjui „privaloma“ tik kūryba, jos kokybės siekis. Ką tie kūrėjai galvoja – jų asmeninis reikalas, bet dažnai jie mato ir galvoja gan plačiai ir giliai.
Ar pritariate posakiui, kad rašyti turi tik tie, kurie gali nerašyti? Gal yra ir kiti žmonės, kurie turėtų rašyti?
Nežinau; dabar rašo kas netingi ir kas netingi pasivadina rašytojais...
Kalabant apie pašaukimą, dažnai apninka abejonės: ar verta, kam visa tai... Ar Jums pažįstama tokia būsena?
Abejonės, regis, yra vos ne pastovi šių laikų, kai pasaulis perpildytas kūriniais, kiekvieno sąžiningai kuriančio būsena. Man kartais atrodo, kad pernelyg savimi ir tuo, ką darau, abejoju.
Ar nebijote išsisemti?
Kai šiek tiek rašai, išsisemi. Paskui vėl lyg upės sietuva kažko tai prisipildai... Kokia čia baimė? – išsisemsiu, tai neberašysiu.
Kokia Jūsų dienotvarkė, kiek laiko skiriate kūrybai? Ar išvis turite darbo rutiną?
Lyg ir nėra jokių dienotvarkių. Nerašau romanų, tad rašau, kai rašosi… O tos būsenos retėja. Šiaip paprastai dirbu anksti ryte.
Ar pasižymite netikėtai išgirstas kitų mintis, savo pastebėjimus, gimusius netikėtu metu – būnant tarp žmonių, naktį?
Kitų mintys mane dažniau jaudina knygose ir kituose tekstuose, jas aš neretai pasižymiu ar darau copy-paste. Naktį miegu.
Jūsų gyvenime ir kūryboje svarbią vietą užima gamta. Kaip suvokiate žmogaus ryšį su gamta, kodėl jis yra (turėtų būti) svarbus?
Man atrodo, visi mano rašymai tiesiogiai ir netiesiogiai į šį platų ir naivų klausimą bando atsakyti...
Koks Jūsų požiūris į šiuo metu vyraujančias žaliąsias tendencijas: ekologija, klimato atšilimas, gyvūnų teisių gynimas, gyvulinio maisto atsisakymas ir kt. Kurios, Jūsų manymu, itin svarbios?
Visos svarbios, bet svarbiausia natūralių ekosistemų ir bioįvairovės išsaugojimas, nekalbant apie Žemės biosferą kaip vienį. Lietuvoj mes nusigyvenom – apsišaukę žaliaisiais, valstiečiai išniekino gamtosaugą. Net didžiausiam košmare negalėjau regėt, kad kada nors nevyriasybinėms organizacijoms reikės bylinėtis teisme su Aplinkos ministerija (!) – pavyzdžiui, dėl Punios šilo apsaugos… Tai antikonstitucinis pasityčiojimas iš visų gamtos saugotojų ir jos mylėtojų.
Ko trūksta dabartinėje Lietuvių literatūroje? Kokias tendencijas matote, kaip jas vertinate?
Nieko netrūksta, auga kaip žolė, kartais vešli, kartais sunyksta… Nesu literatūros analitikas, kad atsakyčiau.
Su kokiais sunkumais apskritai susiduria žmonės, norintys save įtvirtinti literatūriniame meniniame lauke?
Nežinau, pats lyg ir esu šiek tiek „įsitvirtinęs“... Tačiau tai greičiausiai yra iliuzijos, užmarštis yra greitas gepardas šiais laikais.
Kokia jūsų vieta literatūroje ir literatūros jumyse?
Sekantis klausimas... O, tai jau buvo paskutinis...
Ačiū už pokalbį.
Alio Balbieriaus poezija
Nakties globa
Plaka širdis kaip naktinis drugys
tarp klosčių tamsos.
Ją gyvenimas gena, jinai nesugis
nuo pirštų rasos.
Plaka širdis, jos plakimas nubunda daiktuos.
Iš sidabro – žali
ir tokie artimi dunkso alksniai languos...
Iki ryto žiūrėti gali.
„Ekvilibriumas“, Vilnius, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, 2019.
Amalgama
tą pačią akimirką
esu kelias ir keleivis
esu tai kas po kojom
esu tai kas tuo keliu eina
esu dulkė virš kelio
esu debesys kurie plaukia
esu žvilgsnis į horizontą
esu veiksmas be judesio
esu judesys be veiksmo
esu kelias ir keleivis
esu kelio ir keleivio
tobulai netobula amalgama
„Ekvilibriumas“, Vilnius, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, 2019.
* * *
Praeitis tai spyna arba užmirštos durys
vietoj rakto kišenėje byrančios rūdys
vietoj rakto kišenėje virpantys pirštai
kurie kontūrų rakto negali pamiršti
kam sustojai praeivi – voratinkliai dulkės
ant šių durų lyg rašmenys amžino kulto
ten jau nieko nėra tik išblėsus vaizdų karuselė
nepaliesk jos ranka – užraudos ji kaip smėlis
„Sapno pėdsakai“, Vilnius, LRS leidykla, 1997.
Būrimas peiliais
Laiko peiliais žaidžiu mėnesėtoj žolėj atsisėdęs
ir iš peilių likimą buriu būrimu netikėdamas
viskas ašmenys žemėj ir žolės ir žvaigždės ir sielos
vienas peiliais žaidžiu spiritinėj rudens mėnesienoj
tyliai peiliais žaidžiu neįmanomą sapną sapnuoju
blyksi ašmenys skaudūs žolynų viršūnės šarmoja
šaltas vėjas lyg voras iš plaukų mano supina tinklą
seka mėnesio kelią klastinguos dangaus labirintuos
peiliai sminga ir sminga į juodžemio kūną korėtą
bet žaidimas netenka prasmės nes negalima nieko
atspėti
tik prisėda naktis prie manęs nusišypso lyg moteris
žiūri
žaidžia peiliais keistuolis toli nuo namų atsidūręs
„Alsavimų girios“, Vilnius, Vaga, 1990.
Sugrįžimas
Niūrus ir negražus žmogus
kaip strazdas melodingai švilpavo.
Ir jam spindėjo kambarys skurdus,
o jis nei paukštis, pasismaugęs kilpose,
pakilo vėl gyventi ir išėjo
į tas gatves, kuriom jis netikėjo.
„Delno irklas“, Vilnius, Vaga, 1986.
Pavėluota dedikacija
Aš dedikuoju tau pavasarį
pirmuosius žiedus gluosnio ir drugelio
geltoną spindulį virš sniego
lapus iš spalio – tarsi auskarus
kuriuos šalta žiema įsisega
ir velkas šerkšno žėrintį apsiaustą
tau dedikuoju vyno taurę
kriauklelę mažą – ošiančią visatą
ir žydresį neužmirštuolės pievoj
sekundžių sniegą – tokį švelnų
tarsi kačiukai karklo žydro
kurs pranašauja pabaigą ir pradžią
tau dedikuoju žodžių keletą
kurie daug metų geria mano kraują
tarsi vampyrai tropikų pasaulio
tau dedikuoju tai kas neapčiuopiama
kas nugarmėjo upėm Heraklito –
šį vakarą aš įbridau į šį eilėraštį
bet blėsta vakaras – ir lieka
tik žodžiai popieriuj – tik raidės
figūros juodos ant pernykščio sniego
„Strazdo anatomija“, Vilnius, Vaga, 2004.
i š e i t i s
Išeitis visada ateis, netgi tada, kai neturėsi jokios išeities. Likimas nėra lenktyninis žirgas, kuriuo lekia sėkmė arba baigtis.
Pagaliau tu nesi tas tobulas žokėjas, kad bandytum bent sykį ją aplenkti.
Žinodamas, kad išeitis visada ateis tokia, kokia ji tau lemta, ramus žiūrėk, kaip teka upė arba saulėje lydosi miestai.
Ir pabandyk neišbėgti į girią, kai tavyje netikėtai sustaugia nerimo vilkolakis.
„Tekstai apie viską ir nieką“, Vilnius, Regnum fondas, 1998.
t a o
Kelias, kuriuo einame, ir kelias, kurs pats eina.
Kitas keliauja be žingsnių tolyn, erdvėj ir laike, nejudėdamas.
Kelias yra visur, viduje ir išorėje, ten, kur nieko nėra arba yra viskas.
Miriadai kelių yra taškas, į kurį jie ateina ir iš kurio jie išrieda.
Tą pačią akimirką, bet kuriame laike, bet kurioje erdvėje.
Vieni keleiviai keliauja kūnu, kiti keliauja dvasia.
Kartais kryptys sutampa, bet tai tėra nereikšmingos detalės.
„Tekstai apie viską ir nieką“, Vilnius, Regnum fondas, 1998.
Apie knygą
„Ekvilibriumas“ – penkioliktoji poeto knyga. „Šis rinkinys sinkretiškas, jame koncentruojamasi į kultūrinę, religinę įvairovę, jungiamos skirtingos sistemos – daoizmas, pagonybė, budizmas, hinduizmas, antika.“ Ieva Rudžianskaitė, Šiaurės Atėnai
„Dar niekad Alio Balbieriaus poezijoje taip stipriai neskambėjo kelio motyvas: lietuviški peizažai ir molėtas tėviškės keliukas, kopimas į Himalajus, daoistinė kelio estetika ir daug kitų motyvo variacijų. Prigimtinė gamtinė pasaulėjauta, gavusi naujų impulsų iš Rytų kultūros, sufokusavo kūrybos branduolį ir platesnį kontekstą.“ Janina Riškutė, Rašytojų sąjungos leidykla
„Ir savo tekstuose, ir fotografijose, ir nuo didmiesčio gyvenimo nutolusioje kasdienybėje Alis Balbierius yra tikras panteistas, adoruojantis gyvybę ir beribes jos formas.“ Gediminas Kajėnas, http://8diena.lt
Poezijos pavasario laureatas
Poezijos pavasario premija skiriama už geriausią praėjusių metų poezijos knygą.
Laureatą renka vertinimo komisija, sudaryta iš penkių paskutinių „Poezijos pavasario“ laimėtojų. Šiemet tai buvo poetai Vladas Braziūnas, Marius Burokas, Almis Grybauskas, Ramutė Skučaitė ir Tomas Venclova. Poezijos pavasario festivalį rengia Rašytojų klubas, Lietuvos rašytojų sąjunga.
Gyvenimo darbai
Alis Balbierius – poetas, eseistas, fotografas. Yra išleidęs devynias eilėraščių knygas „Delno irklas“ (1986), „Giedančios upės“ (1988), „Alsavimų girios“ (1990), „Sapno pėdsakai“ (1997), „Strazdo anatomija“ (2004), „Formų knyga“ (2008), „Skaidrumos“ (2011), „99 trieiliai“ (2013), „Ekvilibriumas“ (2019); eseistikos knygas „Trobelė ant debesies“ (2006), „Vaivorykštė ir neandertalietis“ (2012); rinkinį „Tekstai apie viską ir nieką“ (eilėraščiai, proza, esė, 1998), knygas „Žalias Nojaus laivas“ (ekologiniai etiudai, 1990), „Jaunojo gamtininko kalendorius“ (1995); fotografijų albumą „Biržai: kraštas ir miestas“ (2012). Surengė 30 personalinių fotografijos parodų, dalyvavo tarptautiniuose pleneruose ir grupinėse parodose. Apdovanotas Zigmo Gėlės premija (1987), savaitraščio „Literatūra ir menas“ premija už straipsnius apie fotografiją (1995).