Naujausios
4000 kilometrų – Antano Poškos keliais
Šiaulių dailės galerijoje atidaryta šiauliečio advokato, kultūrologo Jono Nekrašiaus fotografijų paroda „Ekspedicija: Indijoje ir Andamanuose“ sugrąžina į praėjusiais metais vykusią ekspediciją „Indija'13 A. Poškos keliais“. J. Nekrašius Indijoje lankėsi antrą kartą. Jo teigimu, per 13 metų Indija išliko tokia pati – tik indų rankose atsirado išmanieji telefonai.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Turėjo aiškų tikslą
Ekspedicija „Indija'13 A. Poškos keliais“ vyko praėjusių metų lapkričio 10–28 dienomis. Vienu metu po Indiją skirtingais maršrutais keliavo dvi lietuvių grupės. Maršrutą siejo keliautojo, antropologo, esperantininko Antano Poškos asmenybė.
J. Nekrašius A. Pošką pažinojo asmeniškai: buvo susitikę Šiauliuose, Pakruojyje – iš Pasvalio rajono kilęs A. Poška priklausė „Žiemgalos“ draugijai. J. Nekrašius yra viešėjęs ir A. Poškos namuose Vilniuje.
Ekspediciją po Indiją organizavo Lietuvos ambasada Indijoje, Lietuvos-Indijos forumas, Lietuvos keliautojų sąjunga, Lietuvos žurnalistų sąjungos kelionių ir pramogų klubas.
Ekspedicijoje keliautojams teko keliauti kone visomis transporto priemonėmis – lėktuvais, traukiniais, automobiliais, autobusiukais, rikšomis, laivais.
Indijos sostinę Delį keliautojai pasiekė per Frankfurtą prie Maino. Skrydis iš šio oro uosto truko 10 valandų.
Indijos lapkritis pasitiko maloniu oru – temperatūra siekė apie 30 laipsnių šilumos.
Ekspedicijos kelias driekėsi per Delį, Mumbajų, Kolkatą (anksčiau – Kalkuta), Varanasį, Agrą, Atamanų salas ir kitas vietas, kur lankėsi A. Poška. Ekspedicijos metu keliautojai įveikė apie 4 tūkstančius kilometrų. Programa buvo labai intensyvi, nuo pradžios iki pabaigos skirta vienam asmeniui.
Patyręs keliautojas J. Nekrašius Indijoje lankėsi antrą kartą. 2000 metais jis vyko į Nepalą-Himalajus, 2013-ųjų kelionės tikslas buvo populiarinti A. Poškos prisiminimą, darbus, surinki apie jį medžiagą ir garsinti Lietuvą, jos kultūrą, istoriją.
Grąžinta skola
Į kelionės maršrutą buvo įtraukti susitikimai su Indijos mokslininkais, studentais. Keliautojai dalyvavo dviejose A. Poškai skirtose konferencijose Delio ir Kolkatos universitetuose.
Delio universitete atidarytoje parodoje „Antanas Poška Indijoje“ pristatytos nuotraukos ir artefaktai, atskleidę A. Poškos laikotarpį Indijoje. Eksponuoti ir suvenyrai, A. Poškos gauti iš žymaus Indijos visuomenės ir politikos veikėjo Mahatma Gandhi. M. Gandhi anūkę sujaudino 1931 metais A. Poškai jos senelio dovanota skarelė. Ji netikėjo savo akimis, kaip pagarbiai išsaugota dovana.
J. Nekrašius atskleidžia šviežiausią naujieną – A. Poška taps pirmuoju lietuviu, kuriam suteiktas Kolkatos universiteto garbės daktaro vardas. Rugsėjo mėnesį laukia didelės iškilmės – po daugelio metų lietuvis bus pagerbtas tolimoje šalyje.
„Ši žinia mums labai džiugi, nes A. Poška, žmogus iš Šiaurės Lietuvos, yra pirmasis europietis, labiausia prisidėjęs prie Lietuvos vardo garsinimo Indijoje“, – pabrėžia J. Nekrašius.
1934 metais A. Poškos straipsnius apie Lietuvą pirmą kartą išspausdino tuometinėje Kalkutoje ėjęs žurnalas „The Modern Rewiew“. Šį žurnalą perskaitęs Rabindranatas Tagorė susidomėjo Lietuva ir pakvietė A. Pošką į savo namus.
Sąsaja – sanskrito kalba
Pirmasis lietuvių grupės kelionės taškas – traukiniu pasiektas didžiausias Pandžabo provincijos miestas Indijos šiaurėje, Himalajų papėdėje – Amritsaras. A. Poška šiame mieste lankėsi prieš daugiau nei 80 metų.
J. Nekrašius primena: pagrindinė priežastis, kodėl A. Poška su Matu Šalčiumi išsiruošė motociklais į Indiją, buvo A. Poškai Radiofono laidoje studento užduotas klausimas, ar tikrai lietuvių kalba gimininga sanskritui. Neradęs atsakymo, A. Poška nutarė nuvažiuoti Indiją ir patikrinti.
Su sanskrito kalba J. Nekrašius susidūrė jau antrą kelionės dieną. Vykstant traukiniu iš Amritsaro į Delį, įlipo grupelė moksleivių su mokytojais, kalbantys hindi kalba. J. Nekrašius, angliškai pakalbinęs moksleivius, sužinojo, kad jie grįžta iš kroketo varžybų, o mokosi Sanskrito mokykloje Naujajame Delyje.
Tada prasidėjo netikėtumai. Paklausus, kaip sanskrito kalba bus „ugnis“, jie atsakė „agnis“, kaip „Dievas“, jie atsakė „Devas“.
„Supratau, kad tai, ką bandė A. Poška įrodinėti – kad mūsų kalbos giminingos – akivaizdžiai atsiskleidė“, – sako J. Nekrašius.
Keliautoją iš Šiaulių sudomino ir minėtų žodžių rašyba. Jis vaikinų paprašė kelionės dienoraštyje užrašyti šiuos žodžius. Bet raštas, kitaip nei tarimas, buvo visiškai nepažįstamas.
J. Nekrašius pasmalsavo, kodėl moksleiviai mokosi sanskrito kalbos. Jie paaiškino, jog tai yra jų senoji kalba, norint susipažinti su kultūriniu palikimu, reikia mokėti ir raštą, ir kalbą.
Lietuvos bendrakeleiviai nežinojo. Bet buvo girdėję, kad Europoje yra šalis, kurios kalba atitinka sanskrito.
„Jei sanskritą studijuotume ir mes, lengvai galėtume susikalbėti be anglų kalbos“, – sako J. Nekrašius. Ir pacituoja M. Gandį, kuris po pirmojo susitikimo su A. Poška 1931 metais į lietuvio albumėlį įrašė: „Žinau Lietuvą. Joje gyvena giminingi mums arijai. Tai mūsų indų giminė, sugrįžusi į šiaurę. Jų kalba yra senesnė už sanskritą. Lietuviai turi daug dainų ir pasakų iš labai senų laikų. Lietuva, herojiškai iškovojusi sau laisvę iš dviejų milžinų, po pirmojo pasaulinio karo vėl sukūrė savo valstybę“.
Saugojo A. Poškos dvasia
Viena iš įspūdingiausių keliautojų aplankytų vietų – Andamanų salos. Jų sostinėje Port Blere veikia Antropologijos muziejus, čia ekspedicijos nariai pristatė A. Pošką, atvežė informacinės medžiagos, atminimo lentą. Muziejaus vadovybei iki šiol A. Poška buvo nežinomas.
Kokia kelionė būtų be nuotykių. Andamanuose keliautojams teko pajausti taifūno galią. Tris dienas pliaupė lietus, uraganiniai vėjai laužė medžius. Mūrinės viešbutuko sienos atlaikė, bet bambukinis namelis, spėja J. Nekrašius, būtų subyrėjęs.
Naktimis keliautojus kankindavo uodai, keldami maliarijos baimę. Bet, pasirodo, grėsmė tykojo ir vandenyje. Pirmąjį itin tvankų vakarą Port Blere ekspedicijos dalyviai susiruošė pasivaikščioti tamsia pakrante. Kilo noras išsimaudyti. Besipliuškendami šiltame vandenyje, lietuviai pamatė link kranto bėgantį išgąstingai mosikuojantį žmogų.
Krokodilai! Pasirodo, iš miesto teka upė, kurioje yra krokodilų, o šie atplaukia ir į užutėkį.
„Kitą dieną pakrantėje pamatėme įspėjamuosius ženklus. Gerai, kad iš vakaro neatplaukė smarkuolis krokodilas“, – sėkmei dėkoja J. Nekrašius.
Pergalvodamas pavojingus nuotykius, keliautojas spėja, kad nuo maliarijos, taifūno ir krokodilų greičiausiai apsaugojo A. Poškos dvasia.
Sužavėjo meilės šokis
Ekspedicijos dalyviai į Indiją vežėsi A. Poškos užrašytus įspūdžius, lygino, ką keliautojas matė, kaip įsivaizdavo.
Kaip ir A. Poška, keliautojai aplankė Kadžurahą. Kadžuraho meilės dvasią galimą pajausti žvelgiant į Šiaulių dailės galerijoje eksponuojamą 7 metrų 25 centimetrų ilgio ir 1 metro pločio fotografijų mozaiką, joje sudėlioti vaizdai iš Indijos meilės meno šventyklų.
„Šventyklos vaizduoja meilės scenas. Nutarėme parodyti, kaip indai sudievina meilės meną – skulptūroje įprasmintus jausmus. Kokio grožio, tobulumo šventyklos! Toks harmoningas ir tikslus judėjimas! Atrodo, jos šoka“, – žavisi J. Nekrašius.
Keliautojas Kadžuraho šventyklas pradėjo fotografuoti tik trečią dieną. Iš pradžių pritrenkė skulptūrų gausa. Antrą dieną stebėjo apšvietimą ir tik trečią dieną pradėjo fotografuoti. Fotografuoti šventyklas J. Nekrašius dar anksčiau patirties sėmėsi iš keliautojo Pauliaus Normanto.
Kita Tadž Mahalio pusė
J. Nekrašius kelionėje „nuspaudė“ apie 2 tūkstančius nuotraukų. Fiksavo autentiškas vietas, gilinosi į jų tapatumą su aplinka, ieškojo ženklų, kuriuos aprašė A. Poška.
Jei visi fotografuoja Tadž Mahalį iš priekio, J. Nekrašius šį itin gausiai turistų lankomą objektą įamžino iš kairiojo Jamunos upės kranto. Pamatė tikrąjį Tadž Mahalio veidą, o ne vizitinę kortelę. Iš kitos pusės Tadž Mahalis neatrodo taip iškilmingai, praranda spalvingumą, bet atsiskleidžia toks, kokį mato žmonės, kurie čia dirba, gyvena.
Tadž Mahalio apvažiavimo istorija – atskiras pasakojimas. J. Nekrašius stengėsi nepermokėti, nes puikiai žinojo, kad vietiniai turistus nori be jokių skrupulų apgauti. Ypač – vakariečius. Tad iš karto suderėjo kainą, o kiek pavažiavęs su motorikša ir gidu, griežtai pareikalavo laikytis susitarimo: laiko ir kainos. Kelionė užtruko pusantros valandos.
Grįžus gidas J. Nekrašių nuvežė į miesto centre esančią kavinę su mansarda ir parodė, iš kurios vietos didingai miesto fone iškilusį Tadž Mahalį fotografuoja žymiausi fotografai.
Neskuba keistis
J. Nekrašiui atrodo, kad Indija beveik nesikeičia. Architektūra, žmonės nėra tokie dinamiški, kaip Europoje. Indija saugo tradicijas, iš kartos į kartą perduoda pagarbų požiūrį kultūriniam paveldui.
„Varanase sėdėjau prie Gangos: tie patys jogai, atsiskyrėliai, maldininkai, tos pačios apeigos, tik žmonės kiti. Viskas išlikę nepakitę. Kaip ir gatvėse – grūstys, rikšos, lengvieji automobiliai, dviračiai, motociklai. Maistas, higiena ta pati, tas pats skirtumas tarp skurdo ir turto“, – sako J. Nekrašius.
Per 13 metų, kurie skiria J. Nekrašiaus keliones, į akis krito vienas skirtumas: daugelio indų rankose atsirado išmanieji telefonai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PARODA: „Atrinkti nuotraukas parodai – sunkiausia dalis. Jei reikėtų parodą rengti iš naujo, ko gero, būtų vėl kitos nuotraukos. Nesinorėjo vien dokumentikos. Svarbu žmonės, tradicijos“, – sako Jonas Nekrašius. Paroda „Ekspedicija: Indijoje ir Andamanuose“ veikia Šiaulių dailės galerijoje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
MAUZOLIEJUS: Turistams neįprastas vaizdas – Tadž Mahalis iš kitos pusės.
POKALBIS: Dviejų indų pokalbis Delyje.
RELIKVIJA: Šią skarelę Mahatma Gandhi dovanojo Antanui Poškai. Parodos eksponatas sujaudino M. Gandhi anūkę.
DALYVIAI: Ekspedicijos „Indija'13 A. Poškos keliais“ dalyviai Delyje su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi.
ŠVENTYKLA: Amritsaras. Nemirtingumo Nektaro ežeras ir Auksinė šventykla.
MOTERIS: Indė šventyklos fone.
PORTRETAS: Indės portretas.