Naujausios
2015 metus palydint: problemų nėra, yra tik iššūkiai
Doc. Arūnas UOGINTAS
„Šiaulių krašto“ kultūros apžvalgininkas
Šventinės nuotaikos 2015 metams baigiantis skatina apibendrinti miesto kultūros vizualaus meno įvykius, pastebėti tendencijas, gal problemas.
Taigi, kas svarbaus, įdomaus, gero ir blogo buvo miesto dailės laukuose?
Metų kultūrinio akibrokšto nominacijoje tikriausiai laimėtų šalies kultūros ministro reveransas, kai jis, lankydamasis gimtajame mieste, paatviravo ispūdžiais:
„Man gėda, kaip šiauliečiui. Aš nemačiau Lietuvoj taip apleisto kultūros centro. Aš nekalbu apie salę, aš kalbu apie visas patalpas. Ten, kur žiurkės veisiasi buvusioje „Max-o“ salėje, viršuj lubos krenta, bėga vanduo, langai nekeisti... 25-ieji Nepriklausomybės metai. Protu nesuvokiamas dalykas.“ („Šiaulių gėdos valdininkai nepridengi“, Šiaulių kraštas. 2015 m. lapkričio 20 d.).
Vėliau ministrui paaiškėjo, kad dėl to kalti valdininkai, neįstengę dirbti, kad būtų atnaujinti bent pagrindiniai miesto kultūros objektai. Jų darbą lyginant su kitų Lietuvos miestų kultūros vadybininkais, tarkim, Kauno, Panevėžio, Žagarės, kurie laimėjo ir sėkmingai įgyvendino, šalyje ryškiai įsiminusius meno renginius, būtų galima teigti, kad mūsiškiai prastai dirbo.
Tačiau Šiaulių kultūros valdininkai, tiksliau – valdininkės, kurios buvo už tai atsakingos, vėliau pakilo karjeros laiptais. Ministras šiaulietes „pasikvietė“ dirbti viceministrės ir ministro patarėjos pareigoms. O ir paties ministro, kuris tam tikra prasme privalo kuruoti kultūros pastatų būklę, iniciatyvos dėl finansavimo ir panašių dalykų buvo menkos. Taigi, jis apkalbėjo pats save...
Metų ištrintos vizualios kultūros istorijos pavyzdžiu galėtų būti Šiaulių dramos teatro fasado renovacija. Originalus pastatas, buvęs šalies modernizmo architektūros objektu per metus tapo panašus tipišką prekybcentrį.
Visai kitokio likimo susilaukė šalia esantis Šiaulių fotografijos muziejaus pastatas, kuris po renovacijas tapo tam tikra visos Lietuvos architektūros žvaigžde ir pratęsė Šiaulių senamiesčio, kurio tiek nedaug išliko, vizualią istoriją.
Metų įvykiu galėtų būti ir dizainerio Dariaus Linkevičiaus taikli „dešros” metafora, ant šiauliečių pavadintų „centukų“. Mano manymu, šis „Miesto dienų“ akcentas idealiai ir sarkastiškai atspindėjo pirkimo maniją, popsinę alaus ir dešros kultūrą. Tokia skulptūrinio objekto interpretacija galėjo likti ilgam.
Įdomu, kad ir nauja „centukų” autoriaus Gintauto Lukošaičio skulptūra su verkiančios mergaitės biustu tapo aršių diskusijų objektu, už išlikimą medijose ir realybėje konkuruojančiu su Viliaus Purono skardinais statiniais.
Anksčiau minėti atvejai, ir ypač tų dviejų skulptūrų statytojų savivalė, atskleidė miesto neįgalumą: bet kas gali statyti bet ką ir kutūros edvėje elgtis bet kaip. Tarsi nebūtų jokių vieną ar kitą reiškinį reglamentuojančių dokumentų ir taisyklių.
„...jei mums neleisit – mes rašysim Prezidentei...” – iš vietinės TV laidos klykia viena moterėlė visam mūsų miesteliui... O Meras dar pamatė, kad Kalėdų eglė kreiva – tai ateis ir nubaus.
Kada mes tapom tokie provincialūs?
Metų paroda nominuočiau Mindaugo Lukošaičio ekspoziciją „Žydai. Mano istorija“ Šiaulių dailės galerijoje. Tai tarsi kraupių įvykių dokumentacija, piešiniuose pateikta autoriaus „nedegančių rankraščių“ metafora.
Beveik šimto piešinių seka, kur miestelių ir priemiesčių peizažuose pajunti daug kartų pasakotą žudynių istoriją, ir tada lyg nebyliame kino filme, kurio muzikinis takelis reikiamu momentu suskamba šiurpiai žviegiančiu simfoniniu orkestru, „konkrečių“ žmonių žudynių vaizdas trenkia su visa stebinčio, smerkiančio liudininko drąsa.
Šios parodos tema naujai skamba žiniasklaidos, o gal ir visai ne žiniasklaidos „įgarsintame“ šių dienų emigrantų ir imigrantų „chorų“ kontekste...
Parodinė menininkų veikla šiais metais buvo spalvinga ir gausi personalinių, tarptautinių parodų ir projektų, susilaukusių atsiliepimų čia ir svetur.
Personalines parodas užsienyje surengė Vaiva Kovieraitė Lenkijoje, Liubline, galerijoje „Kiosk ART“; Reda Uogintienė Jungtinėje Karalystėje, Londono galerijoje „The Last Tuesday Society & The Viktor Wynd Museum of Curiosities“; Vilmantas Dambrauskas Jungtinėje Karalystėje, Lietuvos ambasadoje; Regina Šulskytė ir Aleksandras Ostašenkovas Baltarusijoje, Minsko šiuolaikinio meno centre ir kt.
Šie metai buvo pažymėti jaunų kūrėjų debiutais.
Originalų tapytoją Antaną Šeroną atskleidė jo personalinė paroda „Metaforos“. Paroda „AŠ“ Šiaulių universiteto Dailės galerijoje pristatė Eglės Stumbrytės, Justinos Garanskytės, Gretos Mizgirytės, Renatos Žurauskaitės, Neringos Kekytės, Arvydo Gudo, Vilmos Kundrotienės, Jolitos Bardzinskaitės kūrinius. Kai kurie jų pirmą kartą buvo reprodukuoti žurnale „Literatūra ir menas“.
Gal ne visi iš jų taps menininkais, bet pirminė paraiška ženkli. Po tokių ir kitų bendrų šiauliečių dailininkų parodų Lietuvos meniniame gyvenime pastebimi tampa jaunieji šiauliečiai Benas Alejūnas, Simona Bagdonaitė-Gubinienė, Laura Baltijutė, Gitana Evseičikaitė, Joniškyje gyvenantis Egidijus Godliauskas, videomenininkai Justas Jurkevičius ir Jonas Žilinskas, pastarasis pelnė 2015 m. šiuolaikinio medijų festivalio ENTER pagrindinį prizą.
Dabar yra madinga tiražuoti smurtą ir agresiją, būtent aukščiau minėtų jaunuolių kūryba tai atspindi ir interpretuoja, netgi siūlo visuomenei tam tikrus gydymosi būdus. Reikia tik tai pastebėti ir jų požiūrį gerbti.
Visų trijų didžiųjų miesto galerijų: Šiaulių dailės, „Laiptų“, Šiaulių universiteto veikla buvo aktyvi ir matoma. Iš dalies pritariu Janinos Ališauskienės mintims apie renginių iš sostinės turizmą, o miesto kūrėjų indėlis mažas. Jubiliejinio VIRUS‘o „Mados dienų“ programoje iš 22 kolekcijų tik trys buvo Šiaulių menininkų, o ir visos atidarymo ir uždarymo parodos buvo skirtos „užsieniečiams“.
Per „Miesto dienas" beveik 90 procentų honorarų visada nuteka renginius aptarnaujančioms firmoms bei žvaigždėms iš kitur. Tokia realybė.
Manau, kad paskaitęs šiuos mano pastebėjimus kas nubrauks, kas papildys, kas savaip interpretuos ir visai kitu kampu pažvelgs.
Naujiems 2016 metams artėjant norisi išskirti problemas, nors, kaip mėgsta sakyti olandai – problemų nėra, yra tik iššūkiai, o jie ir kviečia nuolat atsinaujinti ir kurti. Taigi, priimkime iššūkius kartu.
Redos Uogintienės atviruko 2015-iems Beždžionės metams fragmentas.