Naujausios
KOMENTARAS
Vienkartinis gerumas
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Savo kasdienybėje jau seniai naudojame vienkartinius švirkštus, vienkartinius indus, vienkartines nosinaites ir daugybę kitų vienkartinių dalykų.
Panašu, jog pastaruoju metu atsirado ir vienkartinis gerumas. Ypač populiarus jis tampa prieš Kalėdas. Atrodo, jog per metus pritvinkę gerumo žmonės tiesiog trokšte trokšta jį išlieti. Ieško vargšų, nelaimėlių, beglobių, kuriems reikia pagalbos.
Kažkaip keistai tik prieš Kalėdas pradedama kalbėti ir apie Maltiečių sriubą, kuri dalijama vienišiems, pusbadžiu gyvenantiems senukams.
Televizija rengia paramos koncertus ir Gerumo akcijas. Surinktas lėšas atiduoda ligoninėms arba skiria vėžiu sergantiems vaikams.
Viskas gerai! Gražu! Šventės yra šventės. Tik kirba mažytis „bet“. Ar mes neturėtume būti geri visus apskritus metus? Ar tam tiesiog neturime laiko? O gal atliekamas lėšas pasiskaičiuojame tik metų pabaigoje? Ar mums neįdomu, kaip Kalėdų proga paremiami ir dėmesiu apdovanojami nelaimėliai gyvena visus metus?
Antai ligota senutė, liesais sugrubusiais pirštais vos nulaikanti duonos riekę, atneštą prie maltiečių sriubos. Ji visą gyvenimą dirbo, mokėjo mokesčius. O dabar gyvena iš 120 eurų pensijos. Taupyk ją kaip nori – viskam neužteks.
Tuo tarpu televizijos protu tapusi ekonomistė mėgsta sakyti, jog Lietuvoje pensininkams dar gerai. Sunkiau jaunoms šeimoms, auginančioms vaikus. Pensininkai gauna įvairių lengvatų. Pigiau važiuoja autobusais. Gauna kompensacijas už būsto šildymą. Perka kompensuojamus vaistus.
Deja, teorinė ekonomika labai skiriasi nuo praktinės. Ar dažnai tas senas žmogus kur nors važiuoja? Jis neturi nei sveikatos kraustytis iš savo lovos ir savo namų, nei pinigų net ir tai pusei autobuso bilieto.
O jaunos šeimos vaikai kasdien nemokamai nuvežami ir parvežami iš mokyklos, daugelis ten nemokamai ir maitinami.
Žinoma, sunku Lietuvoje ir jauniems žmonėms. O kam lengva? Bet jauni turi sveikatos, šiuolaikinį išsilavinimą, mobilumą, vikrumą. Vadinasi, turi daugiau galimybių įsidarbinti, kurti savo verslą, galiausiai išvažiuoti bent trumpam padirbėti į užsienį.
O ką daryti senam ir ligotam žmogui? Jis visą gyvenimą dirbo. Pasiligojo. O dabar jam sako, jog pensijos mokamos pagal solidarumo principą. Senolis mokėjo savo tėvų kartai. Jam moka jo vaikų ir anūkų karta. O ta karta mažai bemoka, nes mažai kas dirba ir uždirba.
Sako, gal reikia pažiūrėti, ar to senolio vaikai kartais – ne užsienyje. Jeigu užsienyje, tai gal iš viso jam nereikia mokėti pensijos.
Tik ar senolis pensininkas Lietuvoje sukūrė tokią tvarką, jog jauniems dėl duonos kąsnio reikia bėgti iš savo Tėvynės, palikus senus tėvus ir mažus vaikus?
Toks tad tas mūsų kasdieninis gerumas. Neskanus kaip nusibodusi sužiedėjusi kasdienė duona.
Statistika teigia, kad Lietuvoje skurdo lygis toliau didėja. Šiuo metu skursta 917 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Ar vienkartinės akcijos padės jiems visiems pašviesinti Kalėdas? Juk skursta ne tik seneliai, daugiavaikės šeimos, bet ir sunkiai dirbantys žmonės, gaunantys už darbą nei išsilavinimui, nei komptencijai, nei įdėtoms pastangoms neadekvatų atlyginimą.
Prekybos tinklai giriasi, jog įvedus eurą, maisto produktų kainos sumažėjo. Esą žmonės Kalėdų stalui šiemet išleis mažiau. Tai tik Kalėdų pasaka apie mergaitę, kuri tikėjosi pasišildyti užsibrėžusi degtuką.
Ar tuomet, kai mokėjome litais, du šimtai gramų silkės kainavo daugiau kaip penkis litus? O dabar kainuoja pusantro euro. Ir dar su akcija!
Ar už Kalėdų atvirutę mokėjome po dešimt litų? O dabar kai kurios kainuoja po du eurus ir devyniasdešimt centų, pigesnės – po pusantro euro... Ar už tuščią nedidelį dovanų maišelį mokėjome po penkis, septynis, dešimt litų? O dabar mokame po pusantro, du, net tris eurus.
Tokia yra praktinė Kalėdų šventės kaina. Ir jokie telefonų skambučiai, jokios maisto banko ar televizijos akcijos, raginančios aukoti skurstantiems, visų beveik milijono Lietuvos skurstančiųjų neišgelbės.
Juolab, kad tiems skurdžiams ir aukoja į jį panašūs, ne ką turtingesni skurdžiai kaip ir jis. Tas pats kas parsinešti iš miško sušalusį gyvūniuką, leisti jam pasišildyti porą dienų, po to vėl išmesti lauk.
Aukščiausi šalies vadovai prieš šventes deklaruoja, jog nė vieno žmogaus negalima palikti likimo valiai. Veikia labdaros valgyklos, kurios maitina tūkstančius žmonių. Per Kūčias ir Kalėdas taip pat tepamaitina vargšus.
Bet kas iš tiesų maitinasi tose labdaros valgyklose? Dažniausia tie skurdžiai, kurie pragėrė savo namus, šeimas ir vaikus. Tie, kurie laimingi, gyvena palapinėse.
Tas skurdžius, kuris visą gyvenimą sunkiai dirbo, mokėjo mokesčius, liedamas prakaitą siekė išbristi iš skurdo liūno, o dabar gyvena iš poros šimtų eurų pensijos, ten neis. Neleis visiškai pribaigti savo žmogiškojo orumo, kurį jau ir taip sutrypė ne į savo žmonių, bet į kitų valstybių poreikius orientuotos visos iš eilės šalies valdžios.
