Naujausios
Senelių sodyba įkvėpė ūkininkauti
Važiuojant iš Kelmės į Užventį nuo plento iš tolo matosi graži žaluma, gėlėmis ir tvenkinio akimi užpildytos ervės apsupta sodyba. Tai Junkilų kaimo ūkininkų Laimos ir Raimondo Gedvilų namai. Už jų, kiemo gilumoje, Laimos senelių svirnas ir gyvenamasis namas. Senoji sodyba prieš dvidešimt metų priglaudė jauną šeimą ir įkvėpė iš žemės pelnyti duoną.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Ūkis padėjo lipdyti savą gyvenimą
Gedvilų šeima specialiai negriauna nei senoviškos senelių trobos, nei svirno. Šie pastatai lyg savotiškas muziejus po atviru dangumi. Ne tik todėl, kad čia gyveno seneliai. Bet tai ir pačių ūkininkų Gedvilų praeitis. Šie namai davė impulsą šiandienos ūkininkų gerovei.
Kaip patys sako, nuo nulio pradėję L.ir R.Gedvilai šiandien turi 51 hektarą žemės, laiko 42 galvijus. Sodybą puošia naujas medinių rąstelių namas, pirtelė, tvenkinys, puikiai sutvarkyta erdvi aplinka.
Veltui negavo nė trijų hektarų
Aplink namus Gedvilai turi 12 hektarų ganyklų ir miško. Dar 40 hektarų viename masyve pavyko nupirkti kaimyniniame Sirūniškių kaime.
„Žemę turėjome pirkti nuo aro. Nelaiku susituokėme. Tuo metu negalėjome gauti nei tų trijų, nei dviejų hektarų,“ – pasakoja Raimondas.
Šiuo metu iš 51 jų valdomo hektaro 12 nuomojami. Turint palyginti nedaug žemės tenka sumaniai ją išnaudoti. Ūkininkai ganyklas ir pievas užsėjo liucerna. Du žolės derlius jau nuėmė žiemos pašarui. Trečiąjį derlių nuganys. „Protaujant galima išgyventi ir iš tokio nedidelio ūkelio,“ – patirtimi dalijasi R.Gedvilas.
Pieno ūkis
Iš pieno ūkio gyvenantys Gedvilai laiko 28 melžiamas karves. Vasarą jas pamelžia tiesiog ganykloje. Šviežią pieną rytą ir vakare iš karto nuveža į Junkiluose esantį „Reškutėnų“ žemės ūkio kooperatyvo surinkimo punktą.
„Turime ir šaldytuvą, – pasakoja ūkininkas. – Tačiau ekonomiškiau pieną iš karto išvežti. Nereikia naudoti elektros. Nėra rizikos, kad pienas surūgs.“
Nedidelio ūkio šeimininkai privalo nuolat skaičiuoti ir galvoti, kaip nepatirti praradimų. Nors jų pasitaiko ir visiškai nepriklausomai nuo pastangų ar įdėto darbo. Pavyzdžiui, pasensta, susižeidžia arba suserga karvės. Jas tenka išbrokuoti, parduoti mėsai, o bandą atnaujinti savomis arba pirktomis telyčiomis.
Junkiluose ūkininkauti gerai tuo, kad dėl žaliavos konkuruoja net kelios perdirbimo įmonės: „Žemaitijos pienas“, Kelmės pieninė, Pakražančio kooperatyvas ir Reškutėnų žemės ūkio kooperatyvas.
Pastarasis pasiūlė Gedvilams pačią geriausią kainą – po 75 centus už kilogramą žaliavos. Šiam kooperatyvui ir parduoda po 700 kilogramų pieno per dieną.
Dirba patys
L.ir R. Gedvilai ūkį modernizavo pasinaudoję ir Europos parama. Tačiau samdyti darbininkų kol kas sau neleidžia. Abu su žmona, dvyliktokės dukros padedami, melžia karves, valo tvartus, šienauja ir atlieka kitus kasdieninius ūkio darbus.
Keltis tenka pusė penkių ryto. Kai pabaigta šienapjūtė, dieną atlieka šiek tiek laisvo laiko. Tačiau nekur tenupulsi. „Pieno ūkis labai pririša, – sako R.Gedvilas. – Kol namuose dukra, esant reikalui pavaduoja, dar įmanoma kur nors išvažiuoti. Bet, kai pradės studijuoti, vieniems bus nelengva.“
Autorės nuotr.
DARNA: Darniai dirbdami Laima ir Raimondas Gedvilai sukūrė nedidelį, bet išgyventi leidžiantį ūkį.
TVARKA: Akį traukia gražiai tvarkoma ūkininkų Gedvilų sodyba.
PALIKIMAS: Senelių jau nebėra, tačiau Gedvilų šeima nenugiauna jų seno namo. Palikimas puošia sodybą ir žadina prisiminimus.