Naujausios
Motiną stiprino ir grūdino vaikai
Maironių kaimo gyventojai Stanislavai Valuckienei šių metų Motinos diena buvo pati išskirtiniausia. Su gausia palyda daugiavaikė mama važiavo į Vilnių. Prezidentė jai įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Romantiška draugystė su laiškiukais
Šiandien dar visai žvali ir didelių negalavimų nekamuojama 82 metų Stanislava Valuckienė sako tiek daug vaikų gimdžiusi, nes turėjusi gerą vyrą. Josios Juozas mylėjo vaikus. Padėdavo juos ir pasupti ir panešioti. Buvo taikus. Nereikėjo nei smarkiai pyktis, nei muštis, kaip dabar kad rodo per televiziją.
Septyneriais metais už ją vyresnis Juozas buvo kaimynas. Visai jaunutis išėjo į karą. Grįžo peršauta koja. Už drąsą ir pasiaukojimą vėliau apdovanotas medaliais.
Devyniolikmetei Stasei patiko subtilus jo dėmesys. Rašydavo laiškelius. Merginą žavėjo daili rašysena. Kolūkių tvėrimosi pradžioje Juozas dirbo ir pirmininku, ir pavaduotoju, nes mokytesnių žmonių nebuvo.
Tarp trijų brolių augusi Stanislava pasakė Juozui „taip“, kai jis pasipiršo.
Dabar moteris jau 23 metai našlė. Tačiau iki šiol savo Juozą vadina maloniniu žodžiu: “ vyrelis.“
Motinystės atostogų nebuvo
Nuolat nėščia. Taip vedybinio gyvenimo pradžią šiandien galėtų pavadinti Stanislava Valuckienė. Pirmieji penki vaikai – visi pametinukai. Vien gimdyti kasmet ir mažus sūpuoti – didžiulis varginantis darbas.
Valuckiai gyveno Svirnių kaime. Niekas mažylius sūpuojančios ir vis besilaukiančios jaunos mamos neatleido nuo kaimo darbų. Tokį būrį vaikų reikėjo ir pamaitinti. „Vežimus mindavau nėščia. Reikia nulipti nuo vežimo, baisu kad nenukrisčiau. Kolūkio skirtas daržų normas nuravėdavau savo ir kitiems padėdavau,“ mena – gausios šeimynos mama.
Anuomet niekas neduodavo ir neapmokėdavo motinystės atostogų. Trečią nakties atsikėlusi Stanislava bėgdavo į fermą. Ten rankomis per tris – keturias valandas pamelždavo 40 karvių ir grįždavo namo didesniuosius vaikus išleisti mokyklon.
Paskui skalbimai, virimai. Dešimties žmonių šeimyną reikėdavo apskalbti rankomis. Nubėgdavo prie upelio. Pamerkdavo patalynę ir drabužius. Paskui ištrindavo ant trintuvės. Pridžiaudavo visą sodą.
Virimas irgi užimdavo daug laiko. Šeimyna mėgo pyragiukus. Reikėdavo priskusti bulvių ir rankomis porą kibirų jų sutarkuoti.
Popietę vėl reikėdavo bėgti į fermą. Kartais nebūdavo laiko net pavalgyti. Lašinių gabaliuką į ranką – ir lekia.
Vyresniems vaikams tekdavo parūpinti ir drabužį. Nebūdavo medžiagų. Pati verpdavo lininius siūlus, iš jų ausdavo, paskui siūdavo vaikams drabužius. Kartais per naktį megzdavo vilnones kojines, kad vaikui einant į mokyklą nereikėtų šalti. Prisiausdavo ir „divonų“, ir rankšluosčių.
„Dar ir savo karves, kiaules laikiau. Kartais su paršeliais miegodavau. Kiaulė atsiveda. Pasiimu kaldrą ir einu į tvartą. Daboju, kad kiaulė mažiukų nenugultų. Tie pažinda ir pas mane sulenda po kaldra. Toks ir miegas,“ – šiandien su šypsena lyg apie egzotiškas keliones apie savo gyvenimo vargus dėsto Stanislava.
Vėliau Stanislava dirbo laiškininke. Šis darbas kiek lengvesnis negu fermoje.
Vaikams negaila nieko
Stanislava Valuckienė pagimdė devynis vaikus. Tačiau viena dukrelė mirė nuo plaučių uždegimo, sulaukusi vos keturių mėnesių. Išaugino penkias dukras ir tris sūnus. Ir iš išaugintų vieno sūnaus jau nebėra. Mirė nuo insulto.
Stanislavos dukra Audronė prisimena, jog daugiavaikė jų šeima negalėjo pasigirti prabanga. Tačiau mama visuomet stengdavosi, kad bent apranga jos vaikai neišsiskirtų iš kitų. Vasaros pabaigoje parduodavo kokį gyvulį. Pinigus išleisdavo vaikams. Mergaitėms suplisuodavo uniformas. Nupirkdavo gražius kaspinus.
Berniukus papuošdavo naujais kostiumėliais ir megztukais. Visiems nupirkdavo vadovėlius.
Kai vaikai įstodavo mokytis, pati važiuodavo į miestus kambarių samdyti.
„Nežinau, kaip aš dar gyva, – visus gyvenimo vargus prisiminusi svarsto Stanislava. – Dar gerai, kad vaikai nebuvo piktybiški. Mušti nereikėjo. Tik kartais apšumydavau. Bet labai klausydavo. Prie darbų padėdavo. Paaugę eidavo kartu į fermą.“
Mama juos mokė gražiai ir pagarbiai elgtis su kitais žmonėmis, neįsivelti į abejotinas istorijas.
Lietuvą papildė 35 žmonėmis
Dabar Stanislava džiaugiasi, kad nieko netrūksta. Darbo stažo užteko gauti pensijai. Dar moka priedus kaip daugiavaikei motinai, kaip našlei ir kaip karo veterano žmonai. Pakanka ir geresniam kąsniui, ir vaistams.
Mama gyvena jauniausios dukros Audronės Černeckienės šeimoje. Iš Svirnių į Maironius persikėlė po pamotės mirties. Nors pamotė Stanislavos nemėgo, bet būtent ji slaugė, kai susirgo. Jai ir paliko namą, kuriame gyveno su Stanislavos tėvu.
Kol turi jėgų, Stanislava padeda dukrai. Kartais išverda pietus. padeda tvarkytis namus. „Jei nedirbčiau, būtų nuobodu. Jie išeina į darbą, o aš ir slankioju nuo lango prie lango, laukdama, kol pareis.“
Dabar Stanislava turi septynis gyvus vaikus, 17 anūkų ir 10 proanūkių. Iš aštuonių užaugintų vaikų Lietuva pasipildė dar 27 žmonėmis.
Kelmėje gyvena dukros Birutė, Vida, sūnus Rimas. Šiaulių rajone, Kairiuose, apsistojo dukra Gražina ir sūnus Antanas. Duktė Irena ūkininkauja Joniškio rajone.
„Čia Velykos, čia Kalėdos, vos telpame visi troboje, – šiandien Stanislava džiaugiasi dideliu būriu vaikų, anūkų ir proanūkių. – Pasiilgstame vieni kitų. Nėra jokių provų, pykčių ar pavydų. Visi vargo matę. Supranta vieni kitus. Nors tarp vyriausios ir jauniausios dukros dvidešimties metų skirtumas.“
Pagerbė Prezidentė
Šiemet, prieš Motinos dieną, Stanislava Valuckienė buvo pakviesta į prezidentūrą. Ji drauge su dar 45 Lietuvos motinomis, pagimdžiusiomis, išauginusiomis ir gerai išauklėjusiomis septynis ir daugiau vaikų, apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
Mamą į prezidentūrą lydėjo būrys vaikų. Rajono savivaldybė skyrė autobusėlį.
Kaip pasakojo dukra Audronė, mama prezidentūroje jautėsi labai gerai. Buvo rami. Tik prašė vaikų, kad pasakytų, kai ją pakvies, nes gali nenugirsti.
„Pamačiau Prezidentę, net pasibučiavome,“ – džiaugėsi už nuopelnus Lietuvai apdovanota Stanislava, visą gyvenimą kukliai vertinusi savo darbus ir nesitikėjusi tokios pagarbos.
Moteris rodė gėlių puokštę, atvežtą iš Liolių seniūnijos. „Seniūnas serga, guli ligoninėje, bet vis tiek pasirūpino mane pasveikinti.“
Autorės nuotr.
ŠIRDIS: Keturių klasių mokslo Stanislava Valuckienė sugebėjo išauginti, aprūpinti ir gerai išauklėti aštuonis vaikus. Viską darė iš moteriškos intuicijos ir iš geros širdies. Negalėjo nepavykti.
DRAUGYSTĖ: Močiutė Stanislava dabar savo meile apgaubia anūkus. Puikiai sutaria su jauniausios dukros Audronės dukrele Greta.
APDOVANOJIMAS: Stanislavai Valuckienei labai svarbus kuklaus jos gyvenimo įvertinimas.
Asmeninė nuotr.
ŠEIMA: Visi dar gyvi Stanislavos Valuckienės vaikai atvažiavo pas mamą per jos aštuoniasdešimties metų jubiliejų.