Londone gerai, bet traukia į savą žemę

Lon­do­ne ge­rai, bet trau­kia į sa­vą že­mę

Mi­nu­piuo­se gy­ve­nan­ti Ni­jo­lė Šim­kie­nė be­ne vie­nin­te­lė iš kai­mo mo­te­rų kiek­vie­nais me­tais va­žiuo­ja į Lon­do­ną. Ten gy­ve­na dvi jos duk­ros. Ten ji le­pi­na­ma. Duk­rų šei­mos ap­su­pa pra­ban­ga.

Ta­čiau trau­kia na­mai ir sa­vos že­mės ga­ba­las. „Na­muo­se ga­liu bū­ti sa­vi­mi,“ – sa­vo po­jū­čius aiš­ki­na po­nia Ni­jo­lė.

Tą pa­tį grį­žu­sios na­mo jau­čia ir duk­ros, kai ga­li pra­šy­ti ma­mos vai­kys­tė­je pa­mėg­tų „klec­kiu­kų“ ar­ba ku­ge­lio.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

„Esu lai­min­ga, – pa­sa­ko­ja Ni­jo­lė Šim­kie­nė. – Tu­rė­jau ir, ačiū Aukš­čiau­sia­jam, dar te­be­tu­riu la­bai ge­rą ma­mą, pa­kė­vy­je gy­ve­nan­čią Ire­ną Skro­de­nie­nę. Ar su­si­rgu­si, ar jaus­da­ma ne­pri­tek­lių ga­liu skam­bin­ti jai ir die­ną, ir nak­tį. Ne­ži­nau, ar ki­ta to­kia ge­ra mo­te­ris yra pa­sau­ly­je.

Su­si­lau­kiau tri­jų vai­kų. Su pir­muo­ju vy­ru ne­su­sik­los­tė gy­ve­ni­mas, bet iš­si­sky­rėm ge­ruo­ju, bend­rau­jam iki šiol. Bend­ram gy­ve­ni­mui ra­dau ki­tą darbš­tų, ge­rą žmo­gų Ju­ri­jų. Rū­mų ne­tu­ri­me. Ne­ga­liu pa­si­gir­ti tur­tais. Bet man jų ir ne­rei­kia. Svar­bu, kad esa­me vi­si svei­ki ir gy­vi.“

Ni­jo­lė ver­ti­na gy­ve­ni­mą kai­me. Dar­bo už­ten­ka. Še­ši hek­ta­rai že­mės, dvi mel­žia­mos kar­vės, trys jau­čiai, pul­kas paukš­čių... Kas­die­nis rit­mas – aiš­kus. Ke­lia sep­tin­tą va­lan­dą, mel­žia kar­ves, su­ruo­šia pie­ną, kad vy­ras, va­žiuo­da­mas į dar­bą, už­vež­tų į pie­no punk­tą. Pas­kui ki­ti na­mų ruo­šos dar­ba, ap­lin­kos tvar­ky­mas.

„Bet nie­kas ma­nęs ne­ve­ja. Lei­džiu sau bent pus­va­lan­dį prie veid­ro­džio pa­sto­vė­ti. Su­gal­vo­ju – va­žiuo­ju į Kel­mę. Už­su­ku kir­pyk­lon ar pas ma­ni­kiū­ri­nin­kę. Pa­kei­čiu ap­lin­ką ir vėl trau­kia kai­mas, na­mai“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Nors duk­ros gy­ve­na Lon­do­ne, N. Šim­kie­nė sa­ko su jo­mis bend­rau­jan­ti taip glau­džiai tar­si drau­ge gy­ven­tų: „Kar­tu ver­da­me, kar­tu ke­pa­me, ta­ria­mės, per skai­pą pa­ly­džiu anū­kė­lę Dei­rą į mo­kyk­lą, su­grį­žu­si per skai­pą pa­si­svei­ki­na.“

Vos bai­gu­sios vi­du­ri­nę mo­kyk­lą po­nios Ni­jo­lės duk­ros Dan­guo­lė ir Jo­lan­ta iš­va­žia­vo į Ang­li­ją. Ne­ma­tė per­spek­ty­vos Lie­tu­vo­je. Lon­do­ne abi duk­ros su sa­vo vy­rais nu­si­pir­ko būs­tus. Vy­res­nio­sios Dan­guo­lės šei­ma jau spė­jo įsi­gy­ti ir ant­rą na­mą, ku­rį nuo­mo­ja.

Jų ma­ma sa­ko, jog čia di­džiau­sias žen­tų Ne­ri­jaus ir Min­dau­go nuo­pel­nas. Jie sun­kiai dir­ba sta­ty­bo­se. Ge­rai už­dir­ba. Aiš­ku, sa­vą įna­šą įne­ša ir duk­ros. Dan­guo­lė dir­ba par­da­vė­ja, Jo­lan­ta – gro­žio sa­lo­ne re­gist­ra­to­re. Jų dar­bai taip pat pa­ly­gin­ti ne­blo­gai ap­mo­ka­mi.

Duk­ros kas­met nu­per­ka Ni­jo­lei bi­lie­tus į Lon­do­ną. Pust­re­čios va­lan­dos skry­džio – ir ga­li ap­ka­bin­ti duk­ras bei anū­kę.

„Ten nu­va­žia­vu­si gau­nu, ko tik šir­dis gei­džia. Esu le­pi­na­ma, ve­žio­ja­ma. Duk­ros gy­ve­na ge­rai, ne­jau­čia jo­kių ne­pri­tek­lių. Bet praei­na kiek lai­ko ir no­riu na­mo, į me­di­nę, pa­pras­tą sa­vo tro­be­lę. Čia ga­liu jaus­tis sa­vi­mi. Čia ne­tu­riu kuo pa­si­gir­ti, bet esu lai­min­ga ko­jo­mis lies­da­ma kie­mo žo­lę, vaikš­čio­da­ma sa­vo ta­kais, mau­dy­da­ma­si iš­va­ly­ta­me sa­vo tven­ki­nu­ke ar­ba de­gin­da­ma­si ant jo kran­to. At­ro­do, tik ju­dėk ir džiau­kis gy­ve­ni­mu.“

Tė­vų na­muo­se dar te­be­gy­ve­na sū­nus Dei­vi­das. „Ne­no­rė­čiau kad ir jis iš­va­žiuo­tų. Bet, tik­riau­sia, iš­va­žiuos, – su­ne­rims­ta mo­te­ris, už­klau­sus apie sū­nų. – Ar Ve­ly­kos, ar Ka­lė­dos, kai­my­nų vai­kai su­va­žiuo­ja. O mes su vy­ru daž­niau­sia vie­ni. Duk­roms dėl po­ros die­nų skris­ti į Lie­tu­vą neap­si­mo­ka. O ato­sto­gų tuo me­tu gau­ti neį­ma­no­ma. Juo­lab sve­tim­ša­liui.“

Nors kas­dien su duk­rų šei­mom bend­rau­ja in­ter­ne­tu, po­nia Ni­jo­lė jau­čia ne­nu­mal­do­mą il­ge­sį. At­ro­do bū­tų ar­čiau, daž­niau su duk­ro­mis su­si­tik­tų. Toks di­de­lis at­stu­mas, jog kar­tais net gąs­di­na.

Va­sa­rą, kai duk­ros ren­gia­si par­va­žiuo­ti, mo­te­ris iš­tuš­ti­na spin­tas, iš­ne­ša sa­vo dra­bu­žius, kad duk­roms bū­tų kur pa­si­dė­ti ir įsi­kur­ti. Na­me­lis – ne­di­de­lis – tik po­ra kam­ba­rių. Bet yra ne­ma­žai erd­vės lau­ko vir­tu­vė­je. Čia pa­sta­ty­ta lo­vų. „Neiš­di­dūs esa­me, vi­si sa­vi. Vi­saip ge­rai. Su­tel­pa­me,“ – įspū­džiais da­li­ja­si mi­nu­piš­kė.

Prieš dau­ge­lį me­tų, kai ji dar dir­bo Už­ven­čio vai­kų dar­že­ly­je, o vy­ras ūky­je, bu­vo ga­vę alyt­na­mį. Ta­čiau pa­var­go nuo gy­ve­ni­mo pa­na­šaus į skruz­dė­ly­ną, kur kai­my­nas vi­sai ar­ti kai­my­no. Iš­kei­tė į ne­di­de­lį me­di­nį na­me­lį vien­kie­my­je.

Nors na­me­lis – kuk­lus, rei­kė­tų re­mon­to, ta­čiau po­nia Ni­jo­lė sa­ko čia esan­ti lai­min­ga. Erd­vės ša­lia na­mų at­sto­ja tur­tus: „Kas iš to, jei gy­ven­čiau rū­muo­se, bet bū­čiau ne­svei­ka?“

Mo­te­ris jau pa­ty­rė, ką reiš­kia ne­svei­ka­ta, kai bū­da­ma 25 me­tų su­si­rgo er­ki­niu en­ci­fa­li­tu, o nuo jo at­si­ra­do rim­tes­nių komp­li­ka­ci­jų. To­dėl sten­gia­si gy­ven­ti svei­kai, vi­siš­kai ne­var­to­ja al­ko­ho­lio. „Man at­si­pa­lai­duo­ti už­ten­ka puo­de­lio ka­vos, ra­maus pa­bu­vi­mo su sa­vi­mi“, – sa­ko Ni­jo­lė.

Kas­dien ji sten­gia­si įteig­ti sau, kad vis­kas ge­rai, kad ji yra lai­min­ga. Juk tur­tai prie jos ko­jų. Že­mė do­va­no­ja uo­gų, dar­žo­vių. Kie­mą puo­šia klom­bos žy­din­čių gė­lių. Mo­te­ris gro­žį ku­ria sa­vo ran­ko­mis, nes jį nu­pirk­ti ne­tu­rė­tų tiek pi­ni­gų. Ne­sam­do di­zai­ne­rių ar ap­žel­din­to­jų. Gė­les iš­siau­gi­na pa­ti, da­lį iš­si­mai­no su kai­my­nais, vie­ną ki­tą pra­šmat­nes­nę gau­na at­si­ly­gin­da­ma pa­čios su­spaus­tu sū­riu.

„Esu žmo­gus prie že­mės. Jau­čiuo­si sau­gi rem­da­ma­si ko­jo­mis į sa­vo že­mę. Nie­ko man dau­giau ir ne­be­rei­kia.“

Au­to­rės nuo­tr.

GRO­ŽIS: Ni­jo­lė Šim­kie­nė puo­se­lė­ja sa­vo vien­kie­mį.

AP­LIN­KA: Kiek­vie­na ap­lin­kos de­ta­lė so­dy­bos šei­mi­nin­kų ap­gal­vo­ta. Pa­pil­do­mi pa­sta­tai pri­glau­džia, kai į Mi­nu­pius par­vyks­ta Šim­kų duk­ros su šei­mo­mis.

NA­ME­LIS: Ne­di­de­lis na­me­lis vien­kie­my­je ta­po Ni­jo­lės Šim­kie­nės na­mais, trau­kian­čiais su­grįž­ti ir iš Lon­do­no.

AU­TEN­TI­KA: Va­sa­rą kaip at­ski­ra pa­tal­pa tar­nau­ja au­ten­tiš­ka te­ra­sa.

POIL­SIS: Sa­vo so­dy­bo­je Ni­jo­lė Šim­kie­nė su­ran­da poil­sį, ne­blo­ges­nį kaip ku­ror­tuo­se.