Naujausios
Laiko šviesa
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Metų sandūroje ne vienai mąstyti dar neatpratusiai būtybei kyla minčių apie laiko prasmę. Kiek šviesos yra kiekvienoje mums duotoje dienoje? Ką toje šviesoje daiginame? Gerų darbų vaisių sėklas? Nesėkmių pamokas? O gal nuoskaudas ir nusivylimus?
Metų sandūra – proga pasireikšti astrologams, kurie pranašauja sunkius, netgi košmariškus ateinančius metus. Nerimstantis pasaulis. Besiplečiančios karo zonos. Sunkiai dirbančių žmonių sudėtas biudžeto lėšas ginklams ir armijos išlaikymui leidžianti Lietuva. Gyvenimo naikinimui pajungtas žmogaus gyvenimas nieko gero nežada.
Tačiau lokaliai žiūrint metai Lietuvos žmonėms neturėtų būti blogi jau vien todėl, kad vyks Seimo rinkimai. Valdžia turės išpildyti bent dalį duotų pažadų, kad išlaikytų valdžią.
O nuo valdžios išmintingumo ir sąžiningumo labiausiai priklauso valstybės gyventojo laiko šviesa. Kiek bešnekėtume apie demokratiją, privačias iniciatyvas, žmonių išmonę ir kūrybiškumą – viskas priklausys nuo to, kiek tam kūrybiškumui leis pasireikšti įstatymai ir biurokratinis šalies aparatas.
Antai sumanė valdžia įvesti eurą, norėdama įtikti Europai – ir įvedė. Kam nors tikriausiai iš to buvo nauda. Susišlavė milijonus. O visiems kitiems pabarstė lyg žvirbliams miežinių kruopų – neva didina minimalius atlyginimus, pakels keliais eurais pensijas.
Dabar, norėdama įtikti stambiems verslininkams ir investuotojams, sukurpė naują socialinį modelį. Ir palaimins. Kad ir kaip Lietuvos samdiniai jo nenorėtų.
Ar galime mes tarsi Šventą Raštą pasikišti po pažastimi mums duotąjį gyvenimo laiką ir pabėgti nuo brukamos tvarkos? Žinoma, galime. Pasileisti per pasaulį, pažinti, keliauti, parsisamdyti ten, kur daugiau moka. Bet kas nutiks, jeigu visi, kurie dar paeiname, taip imsime ir iškeliausime?
Juk valstybė gyvenimą orientuoja į dirbantį žmogų – mokesčių mokėtoją, ir į šeimą – mokesčių mokėtojų daugintoją.
Savo laiką galime įprasminti dažniau stabteldami, parodydami meilę dešimtims jos išsiilgusių, mus mylinčių ir mūsų dėmesio trokštančių žmonių, pro kuriuos, bėgdami paskui darbus ir pinigus, tiesiog pralekiame. Tų bendravimo akimirkų neatperka jokia materialinė gerovė. Deja, kapitalistinė visuomenė sukurta taip, kad net numirti negali neturėdamas pinigų. Ką jau bekalbėti apie gyvenimą, kuriame tenka mokėti už kiekvieną smulkmeną. Už vandenį, pušynų orą, už tai, kad susirgai, už tai, kad ką nors dar turi...
Nebent išsikeltum į negyvenamą salą ir nusipurtytum visų žmogaus sukurtų naštų ir gyvenimo normų. Arba gyventum jas ignoruodamas, atsisakytum bet kokios socializacijos, būtum laikomas keistuoliu, o gal net įtrauktas į socialinės rizikos asmenų sąrašą dėl socialinių įgūdžių stokos.
Antraip privalėsime paklusti visuomenės normoms ir bėgti pinigų kryptimi, pamindami savo talentus, pamiršdami artimuosius, nepaisydami savo saugumo, garbės ir sveikatos, atsisakydami ramybės ir neigdami savo kilmę iš tobulos gamtos.
Beatodairiškas pinigų siekis, nemokėjimas gyventi be jų pagimdė naujas gyvenimo normas. Pateisinama pastumti silpnesnį, apgauti patiklesnį ir naivesnį, apspjauti garbingesnį. Kartais tai pavadinama verslu, kartais politika, kartais – net demokratijos vertybėmis arba saviraiška.
Daug pinigų turintys žmonės susidievina, įtiki, jog jie nepavaldūs laikui, beveik nemirtingi.
Net knygose, filmuose ir kituose meno kūriniuose deklaruojamos niekšybės, nusikaltimai kaip būdas gauti pinigų. Gyvenimas pateikiamas kaip loterija, kurioje niekas nepriklauso nuo sąžiningo žmogaus darbo. Tik nuo bilieto, ištraukto laiminga ranka...
Antra vertus, ir gyvenime atkaklus, profesionalus, sąžiningas darbas negarantuoja materialinės gerovės. Bent jau Lietuvoje...
Žmogus čia reikalingas tik tam, kad kovotų už būvį, vartotų, mokėtų GPM, PSD, SODRAI, draudimo bendrovėms.
Ir niekam nesvarbu, kaip jis jaučiasi, ar šviesus jo gyvenimui duotas laikas.
Mokėjimas pelningai save parduoti, nepriklausomai nuo gebėjimų, deklaruojamas kaip geriausia būdo savybė. O kuklumas, laukimas, kol tave įvertins kiti, laikomas atgyvena.
Bet ar ne kuklumas liudija žmogaus vidinę kultūrą, jo tylų mokėjimą būti tarp kitų jiems nekliudant? Ar ne todėl mūsų santykiuose nebeliko tos tikros giluminės kultūros, nes, nuvijus kuklumą į šalį, ją pakeitė apsimestinė, dekoratyvinė bendravimo kultūra?
Kokia šviesa gali nušvisti diena, kai gyvenimas primena ėjimą pro tuščią, ką tik nupjautą javų lauką, kur tau nebeliko nieko – tik ražienos... Nes esi tas, kuris nemoki pelningai parsiduoti.
Tik tikėjimas, kad gyvenimas nėra malonumai, o suvokta ir dorai atlikta pareiga kartais nušviečia sielą ir persmelkia kiekvieną tau duoto laiko minutę. Tuomet suvoki, jog kiekviena tau skirta sekundė vertesnė už brangakmenius. Nes jos negali nei pakartoti, nei nupirkti.
