Knygoje apie medžioklę sudėta ir Žagarės krašto istorija

Kny­go­je apie me­džiok­lę su­dė­ta ir Ža­ga­rės kraš­to is­to­ri­ja

Ža­ga­rės (Joniškio r.) me­džio­to­jų bū­re­lio na­riai per ran­kas lei­džia ne­di­de­liu ti­ra­žu iš­leis­tą kny­gą „Me­džiok­lė Ža­ga­rės apy­lin­kė­se“, ku­rio­je su­dė­ti pa­sa­ko­ji­mai, nu­ti­ki­mai, konk­re­tūs fak­tai, skai­čiai, pa­var­dės, su­si­ję ne tik su me­džiok­lės aist­ra, bet ir su vie­tos is­to­ri­ja. Šis kraš­to is­to­ri­nis lei­di­nys – pa­sku­ti­nis praė­ju­siais me­tais Am­ži­ny­bėn iš­ly­dė­to kraš­to švie­suo­lio, kraš­to­ty­ri­nin­ko, bu­vu­sio žur­na­lis­to, me­džio­to­jo Vy­tau­to Vait­kaus dar­bas, ku­rio jis ne­spė­jo už­baig­ti. Kny­gą iki lei­dy­bos pa­ren­gė jo žmo­na, pe­da­go­gė Ro­mual­da Vait­kie­nė.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Idė­ja bren­do daug me­tų

„Idė­ja pa­ra­šy­ti kny­gą apie Ža­ga­rės me­džio­to­jų bū­re­lio is­to­ri­ją ki­lo prieš ge­rą de­šimt­me­tį, kai Jo­niš­kio me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­ja pa­ren­gė Jo­niš­kio me­džiok­lei ir žūk­lei skir­tą lei­di­nį. Su švie­saus at­mi­ni­mo Vy­tau­tu Vait­ku­mi da­ly­vau­da­vo­me pa­si­ta­ri­muo­se jį ren­giant. Vė­liau val­dy­bo­je, su­si­rin­ki­muo­se nu­spren­dė­me: kas ki­tas tai ga­lė­tų pa­da­ry­ti, jei ne V. Vait­kus, ta­len­tin­gai val­dęs žo­dį ir ga­lė­jęs vis­ką su­dė­ti į su­pran­ta­mą, leng­vai skai­to­mą, įdo­mų teks­tą“, – pri­si­mi­nė da­bar­ti­nis Ža­ga­rės me­džio­to­jų bū­re­lio pir­mi­nin­kas Ed­mun­das Pe­lec­kis.

Po­ka­riu įkur­tas, 76-erius me­tus skai­čiuo­jan­tis Ža­ga­rės me­džio­to­jų bū­re­lis su­kau­pė daug fo­tog­ra­fi­jų, fil­muo­tos, iko­nog­ra­fi­nės me­džia­gos. Bū­re­lio da­bar­ti­nis va­do­vas E. Pe­lec­kis ve­dė die­no­raš­čius, ku­riuo­se iš­sa­miai, tiks­liai ap­ra­šė ke­lio­li­ka me­džiok­lių, kny­gą sod­riu pa­sa­ko­ji­mu apie me­džiok­lę Si­bi­re pra­tur­ti­no Zig­mas Ste­pu­lai­tis, Al­vy­das Ur­bo­nas pa­pa­sa­ko­jo, kaip me­džio­ja­mi be­brai.

Vi­li­man­tas Kai­ka­ris iš Ver­šių kai­mo iš­dės­tė tri­jų šei­mos kar­tų me­džio­to­jų is­to­ri­ją, o ža­ga­rie­tis Ro­ma­nas Za­lec­kas, už­dar­bia­vęs Is­pa­ni­jo­je, iš sve­tur par­si­ve­žė to kraš­to me­džio­ji­mo ypa­tu­mų. Is­pa­nams, anot jo, at­ro­dė neį­ti­kė­ti­na, kad lie­tu­viai iš miš­ko par­tem­pia iki 120 ki­log­ra­mų sve­rian­čius šer­nus, nes jų lai­mi­kis pa­pras­tai sve­ria tris­kart ma­žiau.

Švie­suo­lis, Čes­lo­vo Ku­da­bos pre­mi­jos lau­rea­tas Alek­sand­ras Ža­lys iš Juo­dei­kių kai­mo lei­di­nį pa­pil­dė is­to­ri­ja apie va­di­na­mąsias „ty­lią­sias me­džiok­les“. Se­nais lai­kais be­veik kiek­vie­nas ūki­nin­kas, gy­ve­nęs pa­miš­kė­je, tu­rė­jo šau­tu­vą be jo­kio lei­di­mo ir juo „ty­liai“ pa­si­nau­do­da­vo, kai žvė­rys at­sė­lin­da­vo į pa­sė­lius ar įsi­suk­da­vo į gy­vu­lių ban­dą.

Ap­ra­šė Gai­žai­čių me­džiok­lės is­to­ri­ją

Gai­žai­čių kraš­to me­džiok­les, me­džio­to­jus, miš­kus ir vie­to­ves ap­ra­šęs Jo­nas Gy­lys kny­gos pri­sta­ty­me pri­si­pa­ži­no Vy­tau­to Vait­kaus bu­vęs įtrauk­tas į sa­vo­tiš­ką avan­tiū­rą. Ne­ga­lė­jo ge­ram drau­gui, me­džiok­lės ko­le­gai at­sa­ky­ti ir ne­ra­šy­ti, nors iš pra­džių nuo­gąs­ta­vo ne­be­ži­nąs, nei kur kab­le­lius dė­ti, nei kur no­si­nes ka­bin­ti. Kai pa­tei­kė me­džio­to­jų pa­var­džių, miš­kų są­ra­šą, su­lau­kė pa­ta­ri­mo: nie­ko ne­bus, rei­kia is­to­ri­jų, nu­ti­ki­mų, ap­ra­šy­mų apie kai­mus, gy­ven­to­jus.

„Po ku­rio lai­ko Vy­tau­tas Vait­kus skam­bi­na, tei­rau­ja­si, kaip man se­ka­si. Sa­kau, kad po tru­pu­tį ju­du, o iš­ties net ne­bu­vau pra­dė­jęs. Te­ko su­siim­ti, pa­siim­ti tu­ši­nu­ką, są­siu­vi­nį ir sės­ti prie dar­bo. Žmo­na nu­ste­bu­si net ėmė klau­si­nė­ti, ar ko­kį tes­ta­men­tą ra­šau“, – ne­ryž­tin­gus pir­mus ban­dy­mus pri­si­mi­nė J. Gy­lys.

Me­džio­to­jas ko­le­gai pa­ža­dą te­sė­jo, vis­ką su­ra­šė. Ta­čiau pa­vė­la­vo ke­le­tą die­nų. Vy­tau­tas Vait­kus iš­ke­lia­vo į Am­ži­ny­bę.

Au­to­rius vi­sa­da do­mė­jo­si ar­cheo­lo­gi­ja ir is­to­ri­ja

Pra­dė­tą dar­bą tę­sė jo žmo­na, kraš­to­ty­ri­nin­kė, pe­da­go­gė, Jo­niš­kio gar­bės pi­lie­tė Ro­mual­da Vait­kie­nė.

Jos tei­gi­mu, au­to­rius Vy­tau­tas la­bai il­gai ieš­ko­jo pra­džios. Nie­kaip ne­si­se­kė. Pa­ga­liau abu nu­spren­dė ra­šy­ti po­te­mė­mis ir dar­bas pa­ju­dė­jo.

Kny­ga au­go, pil­dė­si. Ji pa­sa­ko­ja ne tik me­džiok­lės is­to­ri­ją, ku­ri sie­kia le­dyn­me­čio lai­kus. Kai bu­vo ka­si­nė­ja­mas ozas, vie­ną kar­tą V. Vait­kus na­mo par­si­ve­žė api­ru­sio kau­lo ga­ba­lą. Tai bu­vo ma­mu­to il­ties da­lis, ku­rią po ko­kių 15 me­tų iš­si­ve­žė Vil­niaus is­to­ri­jos mu­zie­jaus spe­cia­lis­tai.

„Vy­tau­tas vi­sa­da do­mė­jo­si ar­cheo­lo­gi­ja, is­to­ri­ja. Jam te­ko mo­kan­tis kar­tu gy­ven­ti su bū­si­mu Šiau­lių is­to­ri­jos mu­zie­jaus di­rek­to­riu­mi Ju­liu­mi Nau­du­žu. Tu­pi­nė­jo ap­link, kai bu­vo ka­si­nė­ja­mas Žvel­gai­čio kal­nas, Ru­kui­žiuo­se Ne­mu­ny­nas. Ėmė į na­mus temp­ti šu­kes, ak­me­ni­nius kir­vu­kus, kuo­kas. Dirb­da­mas fo­to­ko­res­pon­den­tu, Vy­tau­tas mo­to­cik­lu va­ži­nė­jo vi­sais ra­jo­no ke­liais, ke­liu­kais, mė­go kal­bin­ti se­nus žmo­nes. Daug  is­to­ri­jų su­rin­ko. Ir kny­go­je „Me­džiok­lė Ža­ga­rės apy­lin­kė­se“ gra­žiau­sios yra jo apy­brai­žos apie žmo­nes – me­džio­to­jus Ja­nį Pu­kę, Juo­zą Ber­ži­nį, Pet­rą Trum­pu­lį, Vy­tau­tą Luk­šą ir ki­tus“, – lei­di­nio pri­sta­ty­me pa­sa­ko­jo Ro­mual­da Vait­kie­nė.

Pats Vy­tau­tas Vait­kus Ža­ga­rės me­džio­to­jų bū­re­liui va­do­va­vo 14 me­tų.

Kny­go­je iš­plė­to­ta Švė­tės upės te­ma. To­kią idė­ją su­ža­di­no prieš ke­le­rius me­tus Ža­ga­rė­je ap­si­lan­kęs fo­tog­ra­fas iš Vil­niaus, ke­ti­nęs fik­suo­ti vi­sas Lie­tu­vos upes. Vė­liau tas žmo­gus ne­be­pa­si­ro­dė, bet min­tis li­ko. O dar la­biau pa­ska­ti­no ar­cheo­lo­go dr. Er­nes­to Va­si­liaus­ko pa­kar­to­tas, 1905 me­tais vo­kie­čių su­reng­tas žy­gis pa­gal Švė­tę, po ku­rio at­si­ra­do pa­pil­do­mos me­džia­gos apie Gai­žai­čių dva­ro pėd­sa­kus, Li­ži­kus, Gir­kan­čius, Mar­ty­niš­kių dva­rą, ku­ris pri­klau­sė pran­cū­zui Alek­sand­rui Trulūz Lotrekui, ir ku­ria­me lan­kė­si pran­cū­zų ka­ra­lius Liud­vi­kas XVIII.

Au­to­rės nuo­tr.

TĘ­SĖ­JA: Vy­tau­to Vait­kaus pra­dė­tą ir jau ne­spė­tą pa­ra­šy­ti kny­gą už­bai­gė jo žmo­na, kraš­to­ty­ri­nin­kė, pe­da­go­gė, Jo­niš­kio gar­bės pi­lie­tė Ro­mual­da Vait­kie­nė.

KNY­GA: Kny­go­je „Me­džiok­lė Ža­ga­rės apy­lin­kė­se“ su­ra­šy­ti ne tik me­džiok­lės ap­ra­šy­mai, pa­sa­ko­ji­mai apie me­džio­to­jus, bet ir apie kraš­to miš­kus, švė­ris, daug mi­ni­ma jau iš­ny­ku­sių ar bai­gain­čių nyk­ti kai­me­lių, vien­sė­džių.

AT­SI­MI­NI­MAI: Me­džio­to­jas Jo­nas Gy­lys, iš­pro­vo­kuo­tas Vy­tau­to Vait­kaus, pri­ra­šė pil­ną są­siu­vi­nį at­si­mi­ni­mų, ku­rie pa­nau­do­ti kny­go­je.

IDĖ­JA: Ža­ga­rės me­džio­to­jų bū­re­lio va­do­vas Ed­mun­das Pe­lec­kis sa­kė, kad idė­ja iš­leis­ti kny­gą ki­lo prieš ge­rą de­šimt­me­tį.