
Naujausios
Knygoje apie medžioklę sudėta ir Žagarės krašto istorija
Žagarės (Joniškio r.) medžiotojų būrelio nariai per rankas leidžia nedideliu tiražu išleistą knygą „Medžioklė Žagarės apylinkėse“, kurioje sudėti pasakojimai, nutikimai, konkretūs faktai, skaičiai, pavardės, susiję ne tik su medžioklės aistra, bet ir su vietos istorija. Šis krašto istorinis leidinys – paskutinis praėjusiais metais Amžinybėn išlydėto krašto šviesuolio, kraštotyrininko, buvusio žurnalisto, medžiotojo Vytauto Vaitkaus darbas, kurio jis nespėjo užbaigti. Knygą iki leidybos parengė jo žmona, pedagogė Romualda Vaitkienė.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Idėja brendo daug metų
„Idėja parašyti knygą apie Žagarės medžiotojų būrelio istoriją kilo prieš gerą dešimtmetį, kai Joniškio medžiotojų ir žvejų draugija parengė Joniškio medžioklei ir žūklei skirtą leidinį. Su šviesaus atminimo Vytautu Vaitkumi dalyvaudavome pasitarimuose jį rengiant. Vėliau valdyboje, susirinkimuose nusprendėme: kas kitas tai galėtų padaryti, jei ne V. Vaitkus, talentingai valdęs žodį ir galėjęs viską sudėti į suprantamą, lengvai skaitomą, įdomų tekstą“, – prisiminė dabartinis Žagarės medžiotojų būrelio pirmininkas Edmundas Peleckis.
Pokariu įkurtas, 76-erius metus skaičiuojantis Žagarės medžiotojų būrelis sukaupė daug fotografijų, filmuotos, ikonografinės medžiagos. Būrelio dabartinis vadovas E. Peleckis vedė dienoraščius, kuriuose išsamiai, tiksliai aprašė keliolika medžioklių, knygą sodriu pasakojimu apie medžioklę Sibire praturtino Zigmas Stepulaitis, Alvydas Urbonas papasakojo, kaip medžiojami bebrai.
Vilimantas Kaikaris iš Veršių kaimo išdėstė trijų šeimos kartų medžiotojų istoriją, o žagarietis Romanas Zaleckas, uždarbiavęs Ispanijoje, iš svetur parsivežė to krašto medžiojimo ypatumų. Ispanams, anot jo, atrodė neįtikėtina, kad lietuviai iš miško partempia iki 120 kilogramų sveriančius šernus, nes jų laimikis paprastai sveria triskart mažiau.
Šviesuolis, Česlovo Kudabos premijos laureatas Aleksandras Žalys iš Juodeikių kaimo leidinį papildė istorija apie vadinamąsias „tyliąsias medžiokles“. Senais laikais beveik kiekvienas ūkininkas, gyvenęs pamiškėje, turėjo šautuvą be jokio leidimo ir juo „tyliai“ pasinaudodavo, kai žvėrys atsėlindavo į pasėlius ar įsisukdavo į gyvulių bandą.
Aprašė Gaižaičių medžioklės istoriją
Gaižaičių krašto medžiokles, medžiotojus, miškus ir vietoves aprašęs Jonas Gylys knygos pristatyme prisipažino Vytauto Vaitkaus buvęs įtrauktas į savotišką avantiūrą. Negalėjo geram draugui, medžioklės kolegai atsakyti ir nerašyti, nors iš pradžių nuogąstavo nebežinąs, nei kur kablelius dėti, nei kur nosines kabinti. Kai pateikė medžiotojų pavardžių, miškų sąrašą, sulaukė patarimo: nieko nebus, reikia istorijų, nutikimų, aprašymų apie kaimus, gyventojus.
„Po kurio laiko Vytautas Vaitkus skambina, teiraujasi, kaip man sekasi. Sakau, kad po truputį judu, o išties net nebuvau pradėjęs. Teko susiimti, pasiimti tušinuką, sąsiuvinį ir sėsti prie darbo. Žmona nustebusi net ėmė klausinėti, ar kokį testamentą rašau“, – neryžtingus pirmus bandymus prisiminė J. Gylys.
Medžiotojas kolegai pažadą tesėjo, viską surašė. Tačiau pavėlavo keletą dienų. Vytautas Vaitkus iškeliavo į Amžinybę.
Autorius visada domėjosi archeologija ir istorija
Pradėtą darbą tęsė jo žmona, kraštotyrininkė, pedagogė, Joniškio garbės pilietė Romualda Vaitkienė.
Jos teigimu, autorius Vytautas labai ilgai ieškojo pradžios. Niekaip nesisekė. Pagaliau abu nusprendė rašyti potemėmis ir darbas pajudėjo.
Knyga augo, pildėsi. Ji pasakoja ne tik medžioklės istoriją, kuri siekia ledynmečio laikus. Kai buvo kasinėjamas ozas, vieną kartą V. Vaitkus namo parsivežė apirusio kaulo gabalą. Tai buvo mamuto ilties dalis, kurią po kokių 15 metų išsivežė Vilniaus istorijos muziejaus specialistai.
„Vytautas visada domėjosi archeologija, istorija. Jam teko mokantis kartu gyventi su būsimu Šiaulių istorijos muziejaus direktoriumi Juliumi Naudužu. Tupinėjo aplink, kai buvo kasinėjamas Žvelgaičio kalnas, Rukuižiuose Nemunynas. Ėmė į namus tempti šukes, akmeninius kirvukus, kuokas. Dirbdamas fotokorespondentu, Vytautas motociklu važinėjo visais rajono keliais, keliukais, mėgo kalbinti senus žmones. Daug istorijų surinko. Ir knygoje „Medžioklė Žagarės apylinkėse“ gražiausios yra jo apybraižos apie žmones – medžiotojus Janį Pukę, Juozą Beržinį, Petrą Trumpulį, Vytautą Lukšą ir kitus“, – leidinio pristatyme pasakojo Romualda Vaitkienė.
Pats Vytautas Vaitkus Žagarės medžiotojų būreliui vadovavo 14 metų.
Knygoje išplėtota Švėtės upės tema. Tokią idėją sužadino prieš kelerius metus Žagarėje apsilankęs fotografas iš Vilniaus, ketinęs fiksuoti visas Lietuvos upes. Vėliau tas žmogus nebepasirodė, bet mintis liko. O dar labiau paskatino archeologo dr. Ernesto Vasiliausko pakartotas, 1905 metais vokiečių surengtas žygis pagal Švėtę, po kurio atsirado papildomos medžiagos apie Gaižaičių dvaro pėdsakus, Ližikus, Girkančius, Martyniškių dvarą, kuris priklausė prancūzui Aleksandrui Trulūz Lotrekui, ir kuriame lankėsi prancūzų karalius Liudvikas XVIII.
Autorės nuotr.
TĘSĖJA: Vytauto Vaitkaus pradėtą ir jau nespėtą parašyti knygą užbaigė jo žmona, kraštotyrininkė, pedagogė, Joniškio garbės pilietė Romualda Vaitkienė.
KNYGA: Knygoje „Medžioklė Žagarės apylinkėse“ surašyti ne tik medžioklės aprašymai, pasakojimai apie medžiotojus, bet ir apie krašto miškus, švėris, daug minima jau išnykusių ar baigainčių nykti kaimelių, viensėdžių.
ATSIMINIMAI: Medžiotojas Jonas Gylys, išprovokuotas Vytauto Vaitkaus, prirašė pilną sąsiuvinį atsiminimų, kurie panaudoti knygoje.
IDĖJA: Žagarės medžiotojų būrelio vadovas Edmundas Peleckis sakė, kad idėja išleisti knygą kilo prieš gerą dešimtmetį.