Kapinėse nėra problemų tik su mirusiais

Ka­pi­nė­se nė­ra pro­ble­mų tik su mi­ru­siais

22 me­tus Šau­kė­nų ka­pi­nin­ku dir­ban­tis Al­ber­tas Ja­sai­tis sa­vo dar­be va­do­vau­ja­si po­ra nuo­sta­tų, ku­rios jį pri­ver­čia net ir vi­dur­nak­tį kel­tis iš lo­vos ir ei­ti pa­dė­ti žmo­nėms, iš­tik­tiems ne­lai­mės. „Mir­tis – ne po­ky­lis, lai­do­tu­vių ati­dė­ti neį­ma­no­ma, – įsi­ti­ki­nęs ka­pi­nin­kas. – Ne­no­riu tu­rė­ti pro­ble­mų. Su mi­ru­siais jų jau ne­bė­ra, bet su jų ar­ti­mai­siais vis­ko bū­na.“

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Išp­jo­vė apie šim­tą me­džių

Su Šau­kė­nų ka­pi­nin­ku Al­ber­tu Ja­sai­čiu pa­si­kal­bė­ti su­si­tin­ka­me ka­pi­nė­se. „Apie dar­bą rei­kia kal­bė­tis dar­bo vie­to­je,“ – pa­gei­da­vo ka­pi­nin­kas.

Šau­kė­nai nė­ra po­no Al­ber­to gim­ti­nė. Ki­lęs nuo Už­ven­čio kraš­to, iš Mi­nu­pių. Ta­čiau gy­ve­ni­mas taip su­rė­dė, kad dirb­ti pra­dė­jo Šau­kė­nuo­se. Pu­sę gy­ve­ni­mo dar­ba­vo­si vai­ruo­to­ju, pu­sę čia, ka­pi­nė­se.

Prieš 22 me­tus, kai iš­siar­dė ūkis, ku­ria­me dir­bo, tuo­me­ti­nė se­niū­nė An­ta­ni­na Kau­nec­kie­nė pa­siū­lė pa­dir­bė­ti ka­pi­nin­ku.

Iš pra­džių bu­vo sun­ko­ka. „Įpuo­liau kaip ak­las. Bet pa­skui pa­ma­žu įsi­trau­kiau į dar­bą. Ka­pi­nės pri­mi­nė miš­ką, priau­gu­sios se­nų me­džių, var­nų ko­lo­ni­jos ter­šė ka­pus ir trik­dė rim­tį, – pa­sa­ko­ja ka­pi­nin­kas. – Išp­jo­vė­me apie šim­tą se­nų me­džių. Praš­vie­sė­jo ir var­nų ne­be­li­ko. Tik ąžuo­lų ne­lie­tė­me. Kai ku­rie jų la­bai se­ni. Išei­tų, jog la­bai se­nos ir Šau­kė­nų ka­pi­nės.“

Pa­lai­do­ta daug gar­bių žmo­nių

Po­nas Al­ber­tas ro­do Šau­kė­nų įžy­my­bių ka­pus. Čia il­si­si ka­nau­nin­kas Sta­še­vi­čius. Ten mo­ky­to­jas Bit­ke­vi­čius. Dar to­liau uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Sa­ka­laus­kas. Čia Fo­kas, ku­ris pir­ma­sis Šau­kė­nuo­se nu­si­pir­ko au­to­mo­bi­lį. Ten mo­ky­to­jai Lo­ma­nai. Vais­ti­nin­kė Lie­sie­nė.

At­ro­do, jog jis pa­žįs­ta ne tik vi­sus Šau­kė­nų gy­vuo­sius, bet ir mi­ru­sius. Šau­kė­niš­kiai kar­tais jį va­di­na vaikš­čio­jan­čia en­cik­lo­pe­di­ja. Tik pa­ts Al­ber­tas sa­vo ži­nių ne­su­reikš­mi­na. Jas su­kau­pė ne iš kom­piu­te­rių, o iš pa­tir­ties ir iš dau­gy­bės per­skai­ty­tų kny­gų.

Šau­kė­nų sen­bū­vis mo­ja ran­ka į iš­tuš­tė­ju­sias mies­te­lio tro­bas. Jų gy­ven­to­jai per­si­kė­lė čia, į kal­ne­lin ko­pian­čias ka­pi­nes. Kas sa­vai­tę iš­ka­sa po ke­lias nau­jas duo­bes.

Ke­tu­ri hek­ta­rai se­nų­jų ka­pi­nių jau užim­ti. Pas­kir­ta pu­sant­ro hek­ta­ro nau­jo­sioms. Ir tų ne­ma­ža da­lis jau pri­gul­dy­ta.

Štai ir šian­dien prie­šais ka­pi­nes esan­čio­je šar­vo­ji­mo sa­lė­je gu­li mo­te­ris nuo Auk­se­lių. Kar­tais si­tua­ci­ja pri­me­na ma­ro me­tus, kai mies­te­ly­je be­veik ne­be­li­ko gy­ven­to­jų.

„Kai grįž­tu į Mi­nu­pius, už­si­li­pu ant kal­ne­lio. Žiū­riu kiek tik akys už­ma­to. Tuš­čia. Tuš­čia. O vai­kys­tė­je kar­tu su ma­ni­mi tiek vai­kų bė­gio­jo. Kle­gė­jo kai­mo tro­bos pil­nos gy­vy­bės. Vi­sur, vi­suo­se Lie­tu­vos kai­muo­se, da­bar tuš­tė­ji­mo me­tas“, – ap­gai­les­tau­ja po­nas Al­ber­tas.

Gi­mi­nės su­si­tin­ka tik per lai­do­tu­ves ar­ba at­va­žia­vę lan­ky­ti ka­pų. At­va­žiuo­ja iš Ame­ri­kos, Ang­li­jos, Ita­li­jos, Is­pa­ni­jos. Iš­si­bars­tę mi­ru­sių­jų ar­ti­mie­ji po vi­są pa­sau­lį.

Kau­li­ny­čia

Ka­pi­nin­kas ro­do ma­žu­tė­lai­tę kop­ly­tė­lę ša­lia tri­jų vie­nos šei­mos ka­pų. Pas­kui ko­pia­me į kal­ne­lį. Pa­čia­me vir­šu­je keis­tas sta­ti­nys, va­di­na­mas kau­li­ny­čia. Nie­kur ki­tur ne­gir­dė­ta, ne­ma­ty­ta. Anks­čiau, kai kas­da­vo se­nas ka­pa­vie­tes nau­jiems pa­lai­do­ji­mams ir ras­da­vo ko­kį kau­le­lį, jį ne­šda­vo ir įmes­da­vo į kau­li­ny­čią.

Da­bar taip da­ry­ti ne­lei­džia. Ne­ty­čia iš­kas­tus pa­lai­kus rei­kia su­dė­ti at­gal į tą pa­čią duo­bę. O vi­sus į kau­li­ny­čią su­mes­tus kau­le­lius se­niū­ni­ja su­dė­jo į kars­tą ir pa­lai­do­jo. Kau­li­ny­čią ak­li­nai už­da­rė. Bet ne­nug­rio­vė. Pa­li­ko tar­si pri­si­mi­ni­mą.

Ka­pi­nin­kas pa­sa­ko­ja, jog jis ban­dęs in­ven­to­ri­zuo­ti ka­pi­nes, su­skai­čiuo­ti, kiek yra pa­lai­do­ji­mo vie­tų ir kiek pa­lai­do­tų­jų. Nie­ko iš to nei­šė­jo. Neį­ma­no­ma su­skai­čiuo­ti. Vie­na­me ka­pe po 7 – 11 žmo­nių pri­gul­dy­ta.

Ka­pus den­gia plokš­tė­mis

Kei­čia­si ir ka­pų prie­žiū­ros ma­dos. Jas dik­tuo­ja lai­kas. Vis daž­niau ka­pus žmo­nės ap­den­gia plokš­tė­mis, kad ne­rei­kė­tų ra­vė­ti ir lais­ty­ti gė­ly­no. Nes ar­ti­mie­ji to­li. Kai ku­rie to­li­mo­se ša­ly­se. Į ka­pi­nes neat­va­žiuo­ja nė po kar­tą per me­tus.

O pa­sam­dy­ti kas pri­žiū­rė­tų jų ar­ti­mų­jų ka­pus nė­ra ko. Se­no­sios ka­pų pri­žiū­rė­to­jos pa­čios iš­ke­lia­vo Ana­pi­lin. O jau­nos to­kių dar­bų ne­no­ri. Sa­ko – neap­si­mo­ka.

„Ly­gy­bės ir čia nė­ra, – ap­gai­les­tau­ja ka­pi­nin­kas. – Vie­nur pra­ban­gūs pa­mink­lai, ki­tur se­ni su­trū­ni­ję kry­žiai. Su be­dar­bė­mis nu­pjau­na­me žo­lę, ap­ra­vi­me. Nors prie kai ku­rių ka­pa­vie­čių jau ne­be­li­kę nei var­do, nei pa­var­dės.“

Šau­kė­niš­kiai ka­pi­nin­kui pa­ta­ria į se­nas ka­pa­vie­tes leis­ti lai­do­ti iš nau­jo. Bet jam ne­ky­la ran­kos ar­dy­ti. Ne­bent at­si­ras­tų tos pa­čios gi­mi­nės žmo­nės...

Po­nas Al­ber­tas ne­drį­so iš­mes­ti net se­nų me­ta­li­nių kry­žių. Į se­ną gi­mi­nės ka­pa­vie­tę pra­dė­jus lai­do­ti nau­ją kar­tą, ar­ti­mie­ji sta­to šiuo­lai­kiš­kus pa­mink­lus. O se­no­vi­nius pra­šo ka­pi­nin­ko kur nors iš­mes­ti. Jis su­sta­tė tuos se­nus kry­že­lius prie ka­pi­nių tvo­ros. Te­gu sau sto­vi, pri­min­da­mi praei­tį – juk nie­kam ne­truk­do.

Ten­ka pa­bū­ti ir psi­cho­lo­gu

„Tik su mi­ru­siais nė­ra pro­ble­mų. Jie ty­lūs ir tai­kūs, – sa­ko ka­pi­nin­kas. – O gy­vie­ji kar­tais įma­ny­tų tai akis iš­lup­tų. Dėl men­kiau­sios smulk­me­nos kar­tais iš­lie­ja pyk­tį. Sup­ran­tu, yra su­si­krim­tę, su­si­ner­vi­nę dėl ne­tek­ties.“

Kad iš­veng­tų ne­ma­lo­nių si­tua­ci­jų, ne vi­su eta­tu dir­ban­tis A. Ja­sai­tis pa­si­ren­gęs dar­bui bet ku­riuo pa­ros me­tu. „Lai­do­tu­vės – ne ba­lius, ne­ga­li pa­lauk­ti, – įsi­ti­ki­nęs ka­pi­nin­kas. – Tu­riu kel­tis kad ir iš lo­vos ir pa­dė­ti žmo­nėms.“

Kar­tais ka­pi­nin­kui ten­ka pa­bū­ti ir psi­cho­lo­gu. Da­bar gi­mi­nės taip iš­si­py­kę dėl at­gau­to tur­to, dėl že­mės pė­dos. Ka­pi­nės tam­pa pa­sku­ti­ne vie­ta, kur men­kai pa­žįs­ta­mam ka­pi­nin­kui ga­li­ma iš­sa­ky­ti sa­vo skau­du­lius.

Ap­lan­ky­ti ar­ti­mų­jų ka­pų at­vyks­ta ir la­bai iš­ki­lių žmo­nių, gar­sių me­di­kų, miš­ki­nin­kų, moks­li­nin­kų. Ka­pi­nin­kui įdo­mu su jais pa­si­kal­bė­ti.

Šar­vo­ji­mo ir lai­do­ji­mo įpro­čiai, pa­sak A. Ja­sai­čio, kai­me ne­si­kei­čia taip grei­tai kaip mies­te. Čia pa­šar­vo­tą mi­ru­sį­jį vis dar lai­ko po po­rą pa­rų. Ir gė­lių į šer­me­nis vis dar ne­ma­žai ne­ša.

Tik po lai­do­tu­vių ne vi­si grei­tai prie ka­po su­grįž­ta ir jį su­tvar­ko. O jei ir su­tvar­ko, vis­ką su­me­ta į vie­ną kon­tei­ne­rį. Ka­pi­nin­kui ne­re­tai ten­ka per­rin­ki­nė­ti šiukš­les.

Ne­pai­sant kai ku­rių ne­sklan­du­mų ka­pi­nin­kas džiau­gia­si, jog pa­vy­ko įves­ti van­de­nį. Da­bar žmo­nėms leng­viau pri­žiū­rė­ti ka­pus.

Leng­viau ir ka­pi­nin­kui, nes da­bar mi­ru­sių­jų ar­ti­mie­ji duo­bės iš­kas­ti jau ne­be­sam­do ko­kių lat­riu­kų. Pra­šo fir­mos. O fir­mų duob­ka­siai dir­ba tvar­kin­giau. Nors ka­pi­nin­kas vis tiek pri­žiū­ri, kad kas­da­mi duo­bę ne­su­ga­din­tų kai­my­ni­nių ka­pa­vie­čių. Ta­čiau su blai­viais, kas­die­nį sa­vo dar­bą at­lie­kan­čiais duob­ka­siais su­si­kal­bė­ti pa­pras­čiau.

Au­to­rės nuo­tr.

DAR­BAS: Al­ber­to Ja­sai­čio dar­bo vie­ta – ka­pi­nės.

KAU­LI­NY­ČIA: Į kau­li­ny­čia va­di­na­mą pa­sta­tė­lį ka­pi­nė­se anks­čiau mes­da­vo iš ka­sa­mų duo­bių iš­si­ver­tu­sius kau­le­lius.

GIL­ZĖS: Ka­pi­nin­kas Al­ber­tas Ja­sai­tis ro­do iš šo­vi­nių gil­zių ka­ro me­tais pa­da­ry­tą kry­žių.

KRY­ŽIAI: Se­nie­ji ne­rei­ka­lin­gi kry­žiai ra­do vie­tą ka­pi­nių pa­tvo­ry­je.

KOP­LY­TĖ­LĖ: Ša­lia šei­mos ka­pų pa­lai­do­tų­jų ar­ti­mie­ji prieš dau­ge­lį me­tų pa­sta­tė kop­ly­tė­lę.

PA­MINK­LAS: Se­no­vi­nis pa­mink­las, pa­rei­ka­la­vęs daug kruopš­taus dar­bo.