Naujausios
GYVOJI ETNINĖ KULTŪRA
Kalvio mokslai truko aštuonis mėnesius
Girnikų kaime gyvenantis Aleksas Grigas iki šiol žinomas kaip kalvis, nors devintąjį savo amželio dešimtį įpusėjantis žmogus jau nebekausto arklių nė vežimo ratų. Kalvė kaimelio pakraštyje užrakinta. Priekalą ir per užrakintas duris kažkas pavogė. Bet kalbėti apie kalvystę Aleksas dar pajėgia ir mielu noru pasakoja.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Mokėsi pas Užgludžio kalvį
Alekso Grigo kalvystės mokslai truko aštuonis mėnesius. Tiek laiko padirbėjo pas Užgludžio kaimo kalvį kaip pameistrys. Paskui ūkis Užgludyje pastatė nedidelę kalvę. A.Grigas, pasiskolinęs pinigų, pats nusipirko priekalą, kūjį, reples ir kitų kalvystei reikalingų įrankių ir darbavosi ūkio labui.
Tuomet ūkyje buvo daug arklių. Reikėjo juos pakaustyti. Kalvis apkaustydavo vežimų ratus. Taisydavo akėčias, smailindavo atšipusius jų virbus. Tiesindavo noragus, kai jie įlinkdavo, atsitrenkę į akmenį. Remontuodavo techniką. Fermose padarydavo metalines girdyklas. Darbo kalviui netrūkdavo. Už 8 valandų darbo dieną ūkis mokėdavo po 15 rublių. Paskui įkainį pakėlė iki 18 rublių, vėliau – iki 21 rublio. Tai būdavę neblogi pinigai.
Kalvis pasakoja užsidirbdavęs ir papildomai. Tai pasagą kokią sulenkdavęs, tai kauptuką iš seno pjūklo žmogui padarydavęs.
Iš šešių kalvių išsirinko vieną
Ūkis buvo suskirstytas į šešis skyrius. Ir kiekvieno skyriaus centre darbavosi po kalvį. Paskui nuspręsta visus traktorius suvežti į centrą. Ūkio centras buvo Girnikuose.
Ūkio vadovas į centrą nusprendė parsivežti ir kalvį. Juolab, kad buvo likusi erdvi dvarininko Jono Smilgevičiaus kalvė.
„Iš šešių kalvių išsirinko mane, – mena Aleksas Grigas. – Liepė kraustytis į Girnikus. Davė seną pirties pastatą, kad turėčiau kur gyventi. Parsivežiau savo įrankius ir pradėjau darbuotis ūkio centre. Kad mane pasirinko, džiaugiausi. Vaikams iš Užgludžio buvo toli į mokyklą.“
17 metų išdirbęs kalviu Užgludyje, dar keliolika metų ūkio centre, A.Grigas sulaukęs penkiasdešimties buvo išleistas į pensiją. Mat, kalvio darbo sąlygos būdavo pripažįstamos kenksmingomis.
Pensininkas tapo kombainininku
Tačiau išėjęs pensijon Aleksas negalėjo sėdėti rankų sudėjęs. Nuo mažumės įpratęs dirbti. Tėvai buvo neturtingi kumečiai. Nuo septynerių metų Aleksas tarnavo.
Būdamas pensijoje A.Grigas išmoko vairuoti traktorių ir kombainą. Gavo pažymėjimą. Per javapjūtę visuomet sėsdavo prie kombaino vairo. Sugrįžęs iš laukų dar turėdavo eiti į kalvę. Per javapjūtę gesdavo technika. Reikėdavo suvirinti kokią detalę. Ir žmonės prašydavo tai arkliuką pakaustyti, tai ant vežimo ratų apkaustus uždėti.
Pradžioje ir vinių arkliui pasagą pritvirtinti nebuvo. Vinis, taip vadinamus knolius, Aleksas darydavosi iš storos vielos. Nutaikydavo ilgį. Ir vinies galvutę gero dydžio suplodavo. Niekuomet nėra „ užkaustęs“ arklio. Tokį terminą kalviai vartoja, kai vinis netyčia pataiko į kanopos gyvnagį. Tuomet koja supūliuoja, o arklys ima raišti.
Laisvu laiku kalvis kaimo žmonėms apkaustydavo duris, padarydavo joms senoviškas rankenas, vadinamas „klemkomis“, vyrius.
Savo senelių atminimui kalvis padarė ir prie kapo pastatė metalinį kryžių.
Autorės nuotr.
KALVĖ: Kai ūkis ardėsi, Aleksui Grigui atiteko 1918 metų Nepriklausomybės akto signataro Jono Smilgevičiaus dvaro kalvė, tarybiniais laikais tapusi ūkio nuosavybe. Kalvę A.Grigas atgavo su visais paties susipirktais kalvystės įrankiais ir žaizdru, kurį įrengė ūkis. Kalvis niekuomet neturėjo tik odinių dumplių. Naudodavosi ventiliacija.
STAKLĖS: Šiose staklėse Aleksas Grigas kaustydavo arklius.
ŽAIZDRAS: Kalvė dabar, kai niekas ja nesinaudoja, virto sandėliu. Tačiau žaizdras – dar tvirtas.