Naujausios
Kalėdų Senelis šeimynai padovanojo aviną
Praėjusią savaitę Savivaldybės meras, administracijos direktorė ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos bei Kalėdų Senelis aplankė rajone įsikūrusias šeimynas. Ypač dosnus Kalėdų Senelis buvo užventiškių Ratnikų šeimynai – atvežė ir padovanojo gyvą avinuką.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Užvenčio seniūnijos Girnikų kaime įsikūrusi Ratnikų šeimyna Kalėdų senelį sutiko kieme. Šis, paporinęs apie tolimą kelionę, iš automobilio iškėlė ir įteikė šeimos tėvui už pavadžio laikomą avinuką, kurį šeimynos Kalėdų stalui dovanojo Zonis Virbalas. Šeimynos tėvas Jurgis Ratnikas dovaną iš karto nuvedė į tvartą, prie kitų gyvulių. O šeimynos mama Kalėdų senelį su palyda pakvietė į vidų.
Namuose Kalėdų senelio laukė tik du šeimynos globotiniai: devintokė Rūta ir aštuntokas Modestas. Dvynukės Samanta ir Santana jau mokosi Šiauliuose, profesinio rengimo centre, Rolandas – taip pat Šiauliuose, menų gimnazijoje.
Šeimynos tėvelius ir globotinius pasveikino rajono meras Vaclovas Andrulis ir Savivaldybės administracijos direktorė Irena Sirusienė, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Danguolė Teišerskienė ir specialistė Virginija Čerkauskienė.
20 globotinių į gyvenimą jau išleidę ir dvi savo dukras išauginę Regina ir Jurgis Ratnikai augina jau trečiąją globotinių kartą. Buvę globotiniai nepamiršta namų ir tėvus atstojusių globėjų, nors kai kurie iš jų šiuo metu gyvena užsienyje. Prie Kūčių stalo sės 12 žmonių, o Kalėdų rytą šeimyna pagausės dar labiau.
Buvę globotiniai Ratnikų namus dažnai lanko ir savaitgaliais. Kai kurie atvažiuoja jau su savo vaikais.
Ant stalo buvusių globotinių dovanos. O įspūdingiausia – vienos globotinės močiutės supakuoti saldumynai. Tai dovana, turinti istoriją. Ratnikų šeimynoje užaugusi mergaitė, globėjų patariama, Klaipėdoje susirado mamos kapą, o vėliau – ir močiutę, su kuria dabar bendrauja.
Artėjant Kalėdoms, močiutė atvažiavo į šeimyną išreikšti globėjams dėkingumo, pasveikinti su šventėmis ir bent saldumynais pradžiuginti dabar čia augančius vaikus.
Šeimynos tėvai pasakoja, jog globotinių kartos buvo gana skirtingos. Pavyzdžiui, pirmieji vaikai buvo paimti iš Jurbarko ir Vilniaus vaikų namų. Ten jie buvo išvežti iš Kelmės rajono. Kai kurie nebuvo važiavę net autobusu, nežinojo, kas yra parduotuvė. Labai trūko išsiauklėjimo. Kartais kaimynams mėtydavo į langus akmenimis.
Todėl šeimynos tėvai jautę labai didelį spaudimą. Žmonės į juos žiūrėdavę atsargiai, kai kurie atsitvėrė tvoromis. Sakydavo „Obuolys nuo obels netoli terieda...“ Išauklėti tokius vaikus reikėjo labai daug jėgų ir pastangų. Be to, dauguma vaikų buvo ligoti, socialiai apleisti. Juos nuolat reikėjo vežioti pas gydytojus.
Vėlesnioji karta buvo iš šeimų paimti vaikai. Jie jau buvo kitokie. Pastaroji trečioji karta – tai buvusių globotinių broliai, sesės, pažįstamų prašymu, priimti vaikai.
Spaudimo patirta ir iš kai kurių globotinių giminaičių. Labai daug investavę į kai kuriuos vaikus, pažadinę jų talentus, Ratnikai tikėjosi, kad vaikai ko nors pasieks. Tačiau giminės, su kuriais paaugę vaikai pradėdavo bendrauti, kartais padarydavo neigiamos įtakos.
„Jeigu valstybė neremtų šeimynų, o jas kurtų tik labai turtingi žmonės, būtų geriau, – sakė šeimynos tėvas J. Ratnikas. – Dabar spaudimą iš aplinkos patiria ne tik vaikai, bet ir tėvai. Daugelis žmonių mano, kad šeimynos vaikus globoja tik dėl pinigų. Ar taip kalba iš pavydo, ar iš tikrųjų taip mano – neaišku.“
Nors valstybės skiriamų pinigų, pasak Ratnikų, ne visuomet ir užtenka. Jeigu globoji dešimt vaikų, įmanoma išgyventi. Kai penkis, labai sunku. Tenka sukti galvą, kaip nusipirkti malkų. Yra buvę labai sunkių laikų. Ypač, kai namuose kas nors sugenda arba tenka remontuoti patalpas. Kartais, matydami, kaip šeimynos tėvams sunku, juos paremdavo giminaičiai.
Šeimyna niekuomet ir negyveno vien iš to, ką duoda valstybė. J. Ratnikas ūkininkauja. Laiko gyvulių, augina daržovių. Maisto stygiaus, pasak šeimynos mamos, nejaučia, nors dažną savaitgalį atvažiuoja ir buvę globotiniai.
Ratnikų mažiausieji – Rūta ir Modestas svečiams atsidėkoja pagrodami po kūrinį.
O svečiai kyla ir važiuoja į kitą rajono pakraštį – Kražių seniūnijos Petrališkės kaimą. Čia gyvena Violetos ir Petro Šarkų šeimyna. 2003 metais šiauliečių statybininkų šeima atsikėlė į Petrališkę ir įkūrė čia šeimyną.
„Tuo metu per Nomedos laidas būdavo labai daug kalbama apie našlaičius, prieglobsčio ir namų šilumos reikalingus vaikus, – mena ponia Violeta. – Mūsų namai kaip tik buvo ištuštėję. Užauginome dvi dukras. Jos kūrė savus gyvenimus. Pagalvojome, kad galėtume pasirūpinti kokiais trim vaikiukais. Bet likimas susiklostė taip, kad mums pasiūlė visą septynių vaikų šeimą. Negalėjome atskirti sesučių ir broliukų.“
Dabar penki pirmosios Šarkų globotinių kartos vaikai jau užaugo. Tiesa, ne visi jie dar savarankiški. Vyriausias Petras dirba. Jo sesė Neringa gyvena Vilniuje, augina du vaikučius. Vaida, baigusi profesinę mokyklą, gyvena kaime.
Reda studijuoja kineziterapiją Šiaulių universitete. Živilė studijuoja Kaune, kolegijoje. Nori įgyti kosmetologės profesiją.
Nė vienas iš Šarkų globotinių neužmiršo kelio į namus. Dažnai atvažiuoja.
Juolab, kad pora jų broliukų Virginijus ir Povilas dar likę namuose. Mokosi Kražių gimnazijoje.
Vietoj išėjusių vaikų Šarkų šeimyna pasipildė dar trimis globotiniais. Du iš jų – dar maži, vežiojami į Kelmės „Kūlverstuko“ vaikų darželį.
Ūkiškai gyvenantys globėjai sako, jog būtiniausiems poreikiams užtenka vaikams valstybės mokamų lėšų. Kadangi kaimas ir darbščios rankos aprūpina maistu gali suorganizuoti vaikams ir pramogų. Bet, žinoma, į užsienio kurortus neišgalėtų nuvykti.
Autorės nuotr.
DOVANA: Reginos ir Jurgio Ratnikų šeimynai Kalėdų senelis atvežė gyvą dovaną – avinuką.
DŽIAUGSMAS: Šeimynos mama Regina Ratnikienė ir globotinė Rūta džiaugėsi netikėta dovana.
GITARA: Atsidėkodamas už dovanas Ratnikų šeimynos globotinis Modestas grojo gitara.
POMĖGIS: Ratnikų globotinė Rūta mėgsta muziką, lanko Meno mokyklą.
SUTIKTUVES: Violeta ir Petras Šarkai sutiko Kalėdų senelį ir svečius iš Savivaldybės. Vaikų nebuvo namuose – vieni darželyje, kiti – mokykloje.