Naujausios
Kaimo bibliotekoje vaikai pamiršta kompiuterius
Darginių kaimo bibliotekoje 30 metų dirbanti Ona Burmistrovienė pastebi, kad per kelias dešimtis metų žmonių skaitymo įpročiai sumenko. Tačiau darbuotoja džiaugiasi mažųjų skaitytojų aktyvumu. Kai kurie vaikai kaimo bibliotekoje iš naujo susidomi knygomis, tuo nustebindami net namiškius, nes savo kambaryje dažnai visą dieną prasėdi prie kompiuterių.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Dovanojo žaislų
Darginių kaimo biblioteka prieš ketverius metus persikraustė į vietos bendrovei priklausantį pastatą, kur nuomojasi du nedidelius kabinetus. Viename įrengtas vaikų žaidimų kampelis, kitame sustatytos lentynos su knygomis.
Vaikų kabinete – gausu žaislų: ant kėdės sėdi vos įmanomas apglėbti pliušinis kiškis, palubėje ir ant stalų išrikiuotos skudurinė varna, gyvatė, prie durų pasitinka pelė, sudėti lego žaidimai, visa kolekcija šokoladinių kiaušinių viduje randamų žaisliukų. Didžioji dalis šių gėrybių – buvusio vietos bendrovės pirmininko, ūkininko Ramūno Šlekonio dovana.
„Jis dažnai užbėgdavo pas mane pasižiūrėti, ar ko netrūksta, pakalbindavo seną ir jauną, mažam galvą paglostydavo. Turbūt užmatė, kad bibliotekoje vaikai dažni svečiai. Vieną dieną paskambino ir klausia, ar reikia žaislų, jis gali atvežti. Sakau: reikia, jeigu nekainuoja. Žmogus ant pečių visą maišą kaip Kalėdų senelis atitempė savo suaugusių vaikų žaislų – tvarkingų, dailiai sudėtų,“ – pasakoja bibliotekininkė.
Senos patalpos jau nugriautos
Buvęs bendrovės vadovas padėjo ir patalpas remontuoti. Dažų pirko ir viešoji Jono Avyžiaus biblioteka, ir skaitytojai sudėjo, kas kiek galėjo – po penkis ar dešimt litų, kitas ir dvidešimtinę davė.
Seniau biblioteka gyvavo apirusiame pastate, kadaise buvusioje mokykloje. Dabar tas pastatas jau nugriautas. Bibliotekininkė sako net nebenorinti prisiminti to laiko. Patalpos buvo labai prastos, šaltos, drėgnos. Kai išsikraustė, dar ilgai knygos ir kiti daiktai pelėsiu dvelkė.
Pavogė žaislų maišą
Per kraustymosi vajų buvo pavogtas maišas – apie 30 – pačios bibliotekininkės Onos Burmistrovienės siūtų žaislų, tapusių kaimo vaikų vaidinimų herojais. Moteris kreipėsi į policiją, bet galimo ilgapirščio kaltė nebuvo įrodyta, o už rankos jis nenučiuptas.
Labai gaila buvo ilgų valandų, prabėgusių žaislus kuriant. Bibliotekininkė pasakoja iš kailinio puspalčio pasiuvusi daugiau kaip metro aukščio vilką. Prie jo vieno danties sėdėjo net tris valandas, taip kruopščiai dirbta.
„Dar ir dabar prisiminusi negaliu ramiai kalbėti. Bet gal vėl pradėsiu siūti, kad su vaikais galėtume vaidinti. Seniau ir „Raudonkepuraitę“, ir „Tris paršelius“ buvome paruošę,“ – vardija moteris.
Vaikams smagu ir be kompiuterių
Darginių kaimo bibliotekoje nėra internetinės prieigos taško, net ir pati bibliotekininkė dirba be kompiuterio. Bet kaimo vaikai vasarą priešpiet išsimiegoje vienas po kito traukia pėsčiomis ar dviračiais pas ją į svečius.
Čia jie pasipasakoja naujienas: kur buvo išvykę, ką matė, ką veikė namuose. Būna, vieni apie kitų išdaigas praneša, tad tenka ir sudrausminti, sugėdinti. Bet O. Burmistrovienei maloniau pagirti ir smulkiomis dovanomis pradžiuginti.
„Kartą atėjo mažas berniukas, atvykęs iš Šiaulių. Sėdime visi, kalbamės, o jis pakėlė delniukus ir sako: „Teta, mano rankos tikrai švarios“. Klausiu, kodėl jis apie tai kalba. Berniukas paaiškina: „Mamytė sakė, kad nešvariomis rankomis knygelių negalima liesti“. Toks elgesys tikrai sužavėjo,“ – prisimena bibliotekininkė.
Moteris vaikams sugalvoja žaidimų, kartu varto muzikines knygeles, garsiai skaito pasakas, turi ir šaunią skaitovę Agnę Zablackytę. Kitą sykį leidžia su žaislais išeiti į lauką, ant pievos patiesia atsineštą audeklą, kad mažiesiems būtų patogiau. Veikla kaip darželyje.
Kartais organizuojami renginiai, pavyzdžiui, vasarą vyksta medaus ir agurkų šventė. Biblioteka neretai renginiams bičiuliškai pečius suremia su vietos kaimo bendruomene.
„Viena močiutė pasidžiaugė: kaip gerai vaikas kaime atostogauja, iš bibliotekos knygučių parsineša, skaityti pradėjo, o taip būdavo nuolat į kompiuterį įlindęs,“ – sako O. Burmistrovienė.
Ilgas kelias iki bibliotekos
Pačiai bibliotekininkei nuo vaikystės rūpėjo knygos, tik ne iš karto šią profesiją pasirinko. Tėvai dirbo kolūkyje, tad kito gyvenimo ji ir neįsivaizdavo, pasirinko mokytis zootechniko specialybės Pakruojo žemės ūkio technikume. Baigusi buvo fermos vedėja, teko ir Šiaulių „Nuklono“ gamykloje padirbėti.
Kai Darginių kaimo bibliotekoje dirbusi moteris išėjo į dekretą, atsirado laisva vieta. Nuvažiavusi į Joniškį pas bibliotekos direktorę moteris pasikalbėjo ir be didelių diskusijų buvo priimta. Matyt, direktorė pastebėjo jos užsidegimą ir meilę knygai, apie kurią liudija ir toks faktas, kad iki šiol moteris turi išsaugotą krikštatėvio dovanotą vieną pirmųjų knygučių.
Mažėja ir skaitančių, ir karvutes laikančių
Dabar skaitančių žmonių mažėja, pastebi bibliotekininkė. Iš viso jos aptarnaujamoje zonoje iš Bučiūnų, Nociūnų, Skakų, Katinų ir Darginių kaimų prisiregistravę 140 skaitytojų. Daugiausia – vyresnio amžiaus žmonės ir mažesni vaikai iki paauglystės. Pastarieji, išmokę raides, patiria pažinimo džiaugsmą, be to, jie labai nori pasigirti gebantys perskaityti tekstą.
Dažnas vyresnis žmogus atėjęs ieško laikraščio, nes internete skaityti žinias jiems nepatinka, norisi popierių pačiupinėti.
O. Burmistrovienė pastebi ir daugiau pokyčių kaime. Jei seniau kiekviename kieme galėjai rasti po 2–3 karves, dabar visuose Darginiuose laikoma tik viena žaloji. Nociūnų kaime, kur bibliotekininkė gyvena, yra dvi piendavės. Vieną laiko ji pati.
Kažkada, kai geriau už pieną supirkėjai mokėdavo, karvutė buvo pragyvenimo šaltinis. Bet nelikus supirkimo punktų, žmonės vienas po kito atsisakė jas laikyti.
Autorės nuotr.
PATIRTIS: Ona Burmistrovienė bibliotekoje dirba jau 30 metų.
PELĖ: Viena iš likusių Onos Burmistrovienės siūtų lėlių – pelė, pasitinka ateinančius į biblioteką.