Ir kaime žmogus gali būti reikalingas

Ir kai­me žmo­gus ga­li bū­ti rei­ka­lin­gas

Kel­mės ra­jo­ne, Lu­pi­kuo­se, gy­ve­nan­tis Vy­tau­tas Au­gys kai­me rei­ka­lin­gas žmo­gus. Vos spė­jo išei­ti iš vie­nos tro­bos, jį jau kvie­čia į ki­tą. Su­tai­sy­ti du­ji­nę vi­ryk­lę mo­kan­tis ir ki­tas meist­rys­tes iš­ma­nan­tis vy­ras sa­ko, jog kai­me ki­tiems rei­ka­lin­gų žmo­nių ne jis vie­nas. Kas pjau­na kiau­les, kas iš­dir­ba že­mę ark­liu­ku. Kas pa­de­da se­nu­tėms obuo­lių mai­šus į ve­ži­mai­tį su­krau­ti. Kai­mo žmo­nės pri­va­lo gy­ven­ti vie­nas ki­tam pa­dė­da­mi.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Iš sa­vo na­mų, ku­riuo­se gy­ve­na vie­nas, Vy­tau­tas Au­gys at­va­žia­vo į gy­ven­vie­tės cent­rą. At­rė­mė dvi­ra­tį. Trum­pam pri­sė­do ant suo­le­lio prie au­to­bu­sų sto­te­lės. O jį per tvo­rą jau šau­kia mo­te­ris. „Vy­tuk, ateik, kaž­ko ne­be­de­ga du­ji­nė!“

Po pus­va­lan­džio at­li­kęs pa­rei­gas vie­nuo­se na­muo­se, jau trau­kia į dau­gia­bu­tį pa­siė­męs du­ji­nės vi­ryk­lės de­ta­lę. Gar­baus am­žiaus mo­te­ris pra­šė pa­gal­bos. Jis yra dir­bęs Du­jų ūky­je. To­dėl vis­ką ži­no apie vi­ryk­les ir mo­ka jas su­tai­sy­ti.

Po­nas Vy­tau­tas ne­si­bo­di to­mis die­no­mis, kai at­va­žiuo­ja obuo­lių su­pir­kė­jai, pa­tal­ki­nin­kau­ti ir kai­mo se­nu­tėms, ku­rios no­ri iš­si­va­ly­ti so­dą, par­duo­ti obuo­lius, bet pa­čios ne­be­pa­ke­lia mai­šų.

„Ar ge­riau bū­tų, kad na­muo­se sė­dė­čiau, pro lan­gą žiū­rė­čiau ir skųs­čiau­si gy­ve­ni­mu? – klau­sia vy­ras. – Tu­riu trak­to­riu­ką. Žmo­nėms par­ve­žu la­pus iš dar­žo. Dau­ge­lis vy­res­nio am­žiaus žmo­nių dar lai­ko gy­vu­lius. Ir ge­rai, tu­ri šva­rios eko­lo­giš­kos mė­sos. Da­bar ir mies­tie­čiai ieš­ko kai­muo­se nu­si­pirk­ti eko­lo­giš­kai šer­tų gy­vu­lių mė­sos. Juk di­de­lė­se fer­mo­se nie­kas ne­ver­da kiau­lėms jo­va­lo.“

Neap­lei­dęs vie­ni­šas vy­ras ir sa­vo ūke­lio. Už­siau­gi­na vi­sas dar­žo­ves. Sa­ko, jog gy­ve­nant kai­me bū­tų gė­da pirk­ti ki­niš­kus čes­na­kus.

Vy­tau­tas Au­gys sa­ko, jog sens­tan­čia­me kai­me da­bar rei­ka­lin­gas kiek­vie­nas dar kiek pa­jė­ges­nis, ką nors mo­kan­tis žmo­gus.

Kiek­vie­nas pro­tau­jan­tis kai­mie­tis prie na­mų tu­ri dar­žiu­ką, bul­vių lau­ke­lį. Jį rei­kia suar­ti. Ark­liu­kus lai­kan­tys kai­mie­čiai labai paklausūs. Ne tiek daug ark­lių Lu­pi­kuo­se ir ap­lin­ki­niuo­se kai­muo­se be­li­kę.

Sa­vo­tiš­ki kai­mo ama­ti­nin­kai ir kiau­lių sker­di­kai. Lu­pi­kų gy­ven­to­jai džiau­gia­si, kad ga­li pri­si­pra­šy­ti mo­kan­čius gy­vu­lį pa­skers­ti Sta­sį Mi­la­šaus­ką ir Eu­ge­ni­jų Ka­či­naus­ką.

„Vy­rams be dar­bo sun­ku, o bo­bi­kėms be vy­rų sun­ku gy­ven­ti“, – api­bend­ri­na V. Au­gys.

Vy­ras ei­na į bib­lio­te­ką. Bend­ruo­me­nės na­muo­se ir­gi at­si­ra­do dar­bo – pa­dė­jo su­neš­ti sta­lus, ku­rie bus rei­ka­lin­gi rin­ki­mams. Bai­gęs dar­bus pa­skai­to laik­raš­čius. Kai ke­liau­ja per tro­bas pa­dė­da­mas, pa­bū­na ir sa­vo­tiš­ku in­for­ma­to­riu­mi.

Au­to­rės nuo­tr.

PAS­LAU­GOS: Na­muo­se už­si­da­ręs sė­dė­ti ne­mėgs­tan­tis Vy­tau­tas Au­gys at­lie­ka daug pa­pras­tų pa­slau­gų sa­vo kai­my­nams.