Naujausios
SPAUDOS RĖMIMO FONDO PROJEKTAS
MANO KAIMO ISTORIJA
Įamžintas septyniolikos žuvusiųjų atminimas
Lygumietis kraštotyrininkas pedagogas Jonas Kelevišius ir buvęs partizanų ryšininkas Izidorius Tubys pasirūpino pagerbti atminimą septyniolikos rezistentų, kurių palaikai pokariu buvo išniekinti miestelio aikštėje. J. Kelevišiaus ir I. Tubio iniciatyva sukurta atminimo lenta liepą pritvirtinta prie buvusios mokyklos sienos.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Skaudžių dienų atmintis
Istorijos mokytojas Jonas Kelevišius keturiasdešimt metų, kuriuos gyvena Lygumuose, rinkęs informaciją apie apylinkių rezistentus.
Jų pavardės ir iškaltos juodo akmens lentoje:
„Lietuvos partizaninio karo su sovietiniais okupantais ir stribais metu 1944–1953 m. Nepriklausomybės aikštėje gulėjo komunistinių budelių išniekinti partizanų ir kitų laisvės karių kūnai. Jie – Nepriklausomybės kariai – didvyriai: Jonas Jaraminas, Juozas Švoba, Antanas Daukša, Stasys Dryža, Vytautas Dryža, Antanas Kalinauskas, Jonas Rumbinas, Domijonas Kirna, Bronius Kirna, Bronius Misius, Juozas Čiuberkis, Pranas Milvydas, Kazys Sidaras, Vincas Taujonis, Arnoldas Macevičius, Bronius Petkevičius, Juozas Mikšys“.
„Stalinas Baltijos šalyse elgėsi taip, kaip Hitleris su žydais“, – vertino pokario realybę J. Kelevišius.
Pedagogas prisiminė, jog 1946–aisiais, Lietuvos TSR vidaus reikalų liaudies komisaro Juozo Bartašiūno (kilusio iš Pakruojo rajono) nurodymu žuvusių partizanų kūnai būdavo išniekinami aikštėse, o paskui nežinia kur užkasami. Tai buvo viena iš priemonių, turėjusių atgrasyti žmones nuo kovos su sovietiniais okupantais. Lygumų aikštėje įvairiu laiku buvo suguldyti septyniolikos laisvės kovotojų kūnai.
J. Kelevišius sakė, jog informaciją apie žuvusiuosius nebuvo lengva surinkti: ne visi žmonės, menantys pokario tragedijas, norėjo apie tai kalbėti.
Teko mokytojui ir mokinių prašyti, kad giminaičių ar pažįstamų prisiminimus užrašytų, ieškoti partizanų giminaičių. Kraštotyrininkas turi ne visų žuvusiųjų nuotraukas.
Savo surinktą archyvinę medžiagą J. Kelevišius jau prieš keletą metų buvo paskolinęs leidžiamai knygai apie Pakruojo rajono rezistentams skirtus atminimo ženklus. Pas lygumietis sakė neketinantis savo rinkinių išleisti atskiru leidiniu.
Ruslių vienkiemio (netoli Lygumų) šeimininkas, buvęs partizanų ryšininkas Izidorius Tubys redakcijai sakė, jog mintis įamžinti nužudytųjų atminimą jiedviem su J. Kelevišiumi buvo kilusi jau seniau. Tik vis kas nors sutrukdydavo idėją įgyvendinti. O pastaruoju laiku vyrai rimtai to ėmėsi – patikslino žuvusiųjų pavardes, sukūrė užrašą ir savo pinigais užsakė pagaminti atminimo lentą. Tam neužtruko nė metų.
„Tuos, kurių kūnai būdavo numetami Lygumų aikštėje, pažinojau asmeniškai. Tikrai žinau, kad šie vyrai nėra niekuo nusikaltę. Ir visų, išskyrus J. Mikšio, nė nežinoma amžinojo poilsio vieta – iki šiol apie tai, kur nužudytuosius užkasė, neprasitarė nė vienas stribas. Kadangi perlaidoti palaikų neįmanoma, nutarėme bent atminimo lenta juos pagerbti. Juk žuvusiuosius pažinoję žmonės išeina į Amžinybę, ir po kurio laiko šie skaudūs įvykiai gali dingti užmarštyje“, – sakė I. Tubys.
Slaptavietės neišgelbėjo
J. Kelevišiaus rinkiniuose – prieš penkiolika metų jo mokinės užrašytas pasakojimas apie brolių Stasio ir Vytauto Dryžų bei jų namiškių žūtį. Devintokei apie šiuos įvykius papasakojo senelė.
1924–aisiais gimęs Stasys ir šešeriais metais jaunesnis jo brolis Vytautas su mama ir senele gyveno Želčiuose. Jų tėvas, siuvėjas, keliaudavo, kur gaudavo darbo ir dažnai nebūdavo namie.
Vokiečių laikais Stasys saugojo tiltus, o jaunėlis Vytautas dar buvo moksleivis.
Po 1944–ųjų abu vaikinai ėmė slapstytis, gyveno po senelės namu iškastame bunkeryje. Užgriuvę enkavedistai pirmiausiai nušovė Stasio ir Vytauto mamą, po to liepė jiems lįsti lauk. Mėginę gintis sprogmenimis broliai buvo nušauti. Išvilkę jų kūnus, okupantai padegė namą. Ugnyje gyva sudegė Stasio ir Vytauto močiutė.
Janiškaičių Jaraminų jauniausias sūnus Jonas buvo baigęs amatų mokyklą, dirbo Šiauliuose statybos treste. Kariniame komisariate patikrintas, atidėjus šaukimą, Jonas buvo išsiųstas dirbti į Joniškėlio plytinę. Apylinkėse vykdavo dažni susišaudymai su partizanais. O plytinės darbininkai (apie tris šimtus vyrų) po keliasdešimt buvo areštuojami.
Į areštantų grupę pakliuvo ir Jonas. Išvežtas į Biržų kalėjimą, kankintas, vaikinas su keliais nelaimės draugais sugebėjo iššokti iš traukinio, kai gyvuliniame vagone buvo vežamas į Vilnių.
Padedamas sesers Julijos, parsigavęs namo, Jonas ėmė slapstytis Daušiškių miške su kitais tarnybos Raudonojoje Armijoje vengiančiais vaikinais. Namuose J. Jaraminas likti nesiryžo – tėviškę nuolat krėtė stribai, vyresnis brolis Kazimieras jau buvo nuteistas kalėti 25 metus ir išvežtas į Šiaurės lagerius.
„Išeidamas miškan, pabučiavo kryžių ir pasižadėjo nieko nežudyti, esą tegul jį nužudys, bet kito nelies“, – laiške lygumiečiams rašė Jono sesuo Barbora Jaraminaitė Lekienė.
1945–ųjų birželio 13–ąją besislapstančiuosius aptiko rusų kareiviai. J. Jaraminas leidosi bėgti ir buvo nušautas. Kur vėliau užkasti jo palaikai, išvežti iš Lygumų aikštės, nežinoma iki šiol.
„Tariu nuoširdų ačiū Degučių kaimo mergaitėms, kurių dėka degė žvakės prie šv. Marijos altoriaus visą laiką, kiek a.a. Jonas išniekintas gulėjo aikštelėje. Ačiū visiems mus atjautusiems, ypatingai gydytojui A. Muižei ir šios bažnyčios klebonui kunigui Kleibai“, – po dešimtmečių rašė B. Lekienė.
Žuvo visi kaimo vyrai
Antrojo pasaulinio karo pabaiga bei pokario metai itin skaudžią duoklę paėmė iš Burniškių kaimo. Žuvo visi šio kaimo jauni vyrai – vieni fronte, kitus, mėginusius išvengti tarnybos Raudonojoje armijoje, nužudė enkavedistai.
Šiauliuose gyvenančios iš Burniškių kilusios Kostė Jasiūnienė ir Ona Kurklietienė J. Kelevišiui parašė prisiminimus apie savo dėdės Juozo Mikšio žūtį.
Jų pateikiamos žinios kiek skiriasi. Vienas moterų dėdė, Leonas, apsisprendė eiti tarnauti į rusų kariuomenę ir žuvo fronte. K. Jasiūnienė rašo, kad jo brolis Juozas įsidarbino Žemaitijoje, kelius remontuojančioje įmonėje. Tokių įmonių darbuotojų į armiją neimdavo.
Juozas dažnai grįždavo į Burniškius, padėdavo mamai ir seserims dirbti ūkyje, aplankydavo gretimame kaime gyvenančią savo merginą.
Tuo tarpu O. Kurklietienė pasakojo, jog ir Juozas 1945–aisiais buvo mobilizuotas. Tačiau traukiniui vežant kareivius, Latvijoje išlaužė vagono lentas ir pabėgo. Pėsčiomis grįžęs namo, vyras dieną slapstėsi, o naktimis dirbo ūkyje. Taip ir sulaukė karo pabaigos.
Dar kitą Juozo žūties versiją „Pakruojo kraštui“ papasakojo I. Tubys. Pasak jo, vietos stribų vadas buvo pasisavinęs Juozo sesers dviratį. Šis, kaip atitarnavęs kariuomenėje, nebijojo naujosios valdžios – nuvažiavo į Šiaulius skųstis dėl savavaliavimo. Stribas buvo priverstas dviratį grąžinti, tačiau ėmėsi keršyti. Naktį su pavaldiniais jis atėjo į Juozo sodybą, paslėpė šovinių. O paskui ir užgriuvo visu būriu – ieškoti neva slepiamų ginklų. Žinoma, šovinius rado.
1946–ųjų birželio 7–ąją J. Mikšys buvo suimtas tiesiog dirbamame lauke. Tuomet artimieji jį gyvą matė paskutinį kartą. O sulaukę žinios, kad Juozas – nužudytas, ne iš karto patikėjo: juk sovietų valdžiai nebuvo priežasties tam. Vienas šeimos sūnų žuvęs fronte, pats Juozas legaliai dirba...
Artimieji pagal žmonių pasakojimus rado vietą, kur žudikai užkasė Juozo kūną. Pakėlę neseniai sumestas velėnas, ten jį ir rado negiliai užkastą. Visą aptekusį kraujais, su kruvinomis duobėmis vietoje akių, nukirstu smakru. Juozo sesuo nusikirpo kuokštelį velionio plaukų ir kruvino švarko kišenę.
„Išsikasti ir palaidoti kapuose tuometinis Lygumų valsčiaus pirmininkas Jazutavičius neleido. Jis atrėžė: „Ką darysi su banditu, jeigu jis bėgo?“ Taip ir liko vargšas ten gulėti“, – rašo K. Jasiūnienė.
Praėjus porai mėnesių nuo J. Mikšio nužudymo, stribai užgriuvo Burniškių Kirnų sodybą. Jų sūnūs Domijonas ir Bronius taip pat vengė kariuomenės, dirbo savo ūkyje. Stribai brolius rado pasislėpusius daržinėje. Po šienu palindusį Bronių atėjūnai nudūrė durtuvu. Domą nušovė jau bebėgantį. Kūnus (vienas dar judėjo) žudikai atvilko prie kieme verkiančios motinos. Ši netrukus pamišo – vaikščiodavo pakiemiais verkdama, pasakodavo, kaip buvo nužudyti sūnūs.
J. Mikšio kapą Lygumų pievoje lankantys žmonės buvo pramynę takelį. Ant kauburėlio dėdavo gėlių.
Vėlesniais metais toje buvo pastatyta Lygumų vidurinė mokykla. Atgimimo metais ant J. Mikšio kapo mokykla pastatė paminklinį akmenį su įrašu, prižiūri kapavietę. Mokykloje pateikiama informacija apie laisvės kovotojo žūties aplinkybes.
Autorės nuotr.
RINKIMAS: Kraštotyrininkas Jonas Kelevišius žinias apie nužudytus rezistentus rinko keturiasdešimt metų.
ATMINTIS: Buvęs partizanų ryšininkas Izidorius Tubys mano, kad svarbu išsaugoti atmintį apie pokario įvykius.
Kraštotyrininko Jono KELEVIŠIAUS archyvo nuotr.
PAŽADAS: Išeidamas į mišką Jonas Jaraminas prieš kryžių pažadėjo nežudyti žmonių – verčiau žūtų pats.
SUĖMIMAS: Juozą Mikšį stribai suėmė, dirbantį laukuose.
KAPAS: Burniškiečio Juozo Mikšio palaikus žudikai užkasė netoli kapinių. Atgimimo metais ant jo kapo pastatytas paminklinis akmuo, kapavietę prižiūri mokykla, kurios teritorijoje ji yra.
ĮRAŠAS: Atminimo lentoje įrašytos septyniolika pokario rezistentų pavardžių.