Į kaimą parvedė nepagydomas optimizmas

Į kai­mą par­ve­dė ne­pa­gy­do­mas op­ti­miz­mas

Ties Kel­mės ir Ra­sei­nių ra­jo­nų ri­ba, Al­ge­nių kai­me, gy­ve­nan­tys Gied­rė ir Ir­man­tas Ru­kai – iš pro­fe­si­jos me­di­kai. Ta­čiau bai­gę moks­lus su­grį­žo į Ir­man­to gim­ti­nę ša­lia Stul­gių, kad pe­rim­tų tė­vų ūkį. Mies­te užau­gu­si Gied­rė ne­bu­vo ma­čiu­si nei kiau­lės, nei kar­vės.

Nors pie­no ūkis pa­sta­ruo­ju me­tu nuo­sto­lin­gas, Ru­kai ne­si­blaš­ko. Sa­ko: „Mes – op­ti­mis­tai.“

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Gied­rė ir Ir­man­tas stu­di­ja­vo Kau­no ko­le­gi­jo­je. Gied­rė – me­di­ci­nos se­sers, Ir­man­tas – bio­me­di­ci­ni­nės diag­nos­ti­kos spe­cia­ly­bę. Spe­cia­li­za­vo­si pa­to­lo­gi­nės teis­mo me­di­ci­nos sri­ty­je. At­li­ko pra­kti­ką. Pa­ti­ko šis dar­bas. Ta­čiau bai­gęs moks­lus pa­su­ko prie že­mės.

Ne vie­ne­rius me­tus ūki­nin­ka­vę Ir­man­to tė­vai pa­si­trau­kė iš ak­ty­vios že­mės ūkio ga­my­bos. Ūkį pa­da­li­jo vai­kams: Ir­man­tui ir jo se­se­riai. Ir­man­tui be­li­ko tik ap­si­spręs­ti, ar par­duo­ti jam ten­kan­čius gy­vu­lius ir že­mę, ar grįž­ti į kai­mą ūki­nin­kau­ti.

„Tuo­met pa­gal­vo­jau, jog kai­mui rei­ka­lin­gi jau­ni, stip­rūs, že­mę my­lin­tys žmo­nės, ge­ri spe­cia­lis­tai. Prieš še­še­rius me­tus pie­no kai­nos dar bu­vo ga­na ne­blo­gos. Pa­ma­niau, jog ne­sun­ku bus pra­gy­ven­ti“, – me­na Ir­man­tas.

Va­ka­rykš­tis ab­sol­ven­tas į Al­ge­nių kai­mą par­si­ve­žė ir žmo­ną Gied­rę – gry­ną mies­tie­tę, gi­mu­sią ir au­gu­sią Pa­ne­vė­žy­je, pa­skui Uk­mer­gė­je.

„Ne­bu­vau ma­čiu­si nei kar­vės, nei kiau­lės, tik viš­tas, – nė kiek ne­per­de­du, – pa­sa­ko­ja Gied­rė. – Ir­man­to tė­vams bu­vo šo­kas. Klau­sė: „Ko­kią bal­ta­ran­kę čia par­si­ve­žei?“. Ma­no tė­vai, pa­ma­tę, į ko­kį ato­kų kai­mą at­si­bas­čiau, ir­gi pa­si­bai­sė­jo.“

Kai ūkį pa­da­li­jo, jų šei­mai ati­te­ko 40 hek­ta­rų že­mės ir 5 kar­vės. Jas mel­žė ran­ko­mis. Pra­šė any­tos, kad pa­mo­ky­tų. Iš pra­džių se­kė­si sun­ko­kai. Bet Gied­rė bu­vo ga­bi mo­ki­nė. O kai nu­si­pir­ko mel­ži­mo apa­ra­tus, mel­ži­mas ta­po vie­ni juo­kai.

„Kar­tais, kai vy­ras už­siė­męs ki­tais dar­bais, su­si­so­di­nu vai­kus į au­to­mo­bi­lį, ir va­žiuo­ja­me į ga­nyk­lą. Ir vai­kus pri­si­žiū­riu, ir 20 kar­vių ga­na grei­tai pa­mel­žiu“, – pil­na op­ti­miz­mo 29 me­tų mo­te­ris.

Tuo me­tu, kai pra­dė­jo ūki­nin­kau­ti, už lit­rą ža­lia­vi­nio pie­no mo­kė­da­vo 78 – 80 cen­tų, da­bar – po 12 – 13 eu­ro cen­tų ar­ba per­pus pi­giau. Bet jau­na šei­ma dėl to la­bai ne­vir­kau­ja. Sa­ko ne­mėgs­tan­tys blaš­ky­tis. Vie­nas lai­ko­tar­pis sun­kes­nis, ki­tas – leg­ves­nis.

Ne­nai­ki­na ban­dos. Pie­ną ir to­liau par­duo­da Vil­kyš­kų pie­ni­nei. Pas­ta­ruo­ju me­tu pra­dė­jo mo­kė­ti po­ra cen­tų dau­giau už lit­rą pie­no.

Ša­lia pie­no ūkio plė­to­ja ir ki­tas ūkio ša­kas: nu­si­pir­ko Vo­kie­ti­jos me­ri­no­sų veis­lės avių. Avy­tes pa­si­lie­ka veis­lei, avi­nu­kus par­duo­da taip pa­si­di­din­da­mi šei­mos pa­ja­mas.

Au­gi­na mė­si­nių gal­vi­jų. Iš vi­so šiuo me­tu tu­ri apie pus­šim­tį ra­guo­čių.

Nuo pir­mos ūki­nin­ka­vi­mo die­nos jau­nai šei­mai te­ko skai­čiuo­ti ir tau­py­ti. Rei­kė­jo dau­giau kar­vių, dau­giau že­mės.

Mies­tie­tė Gied­rė ap­si­pra­to kai­me. Ap­link any­tos ir jų na­mus žy­di gė­lės, au­ga re­to gro­žio krū­mai. Jau­na mo­te­ris ap­lin­ką tvar­ko pa­si­tar­da­ma su any­ta, at­si­klaus­da­ma, ko­kias gė­les pa­lik­ti, ko­kias ga­li­ma nai­kin­ti. Any­ta mėgs­ta se­no­vi­nes gė­les, to­dėl ap­link na­mus ap­stu ir jų.

Gied­rė ir Ir­man­tas ne­sle­pia, jog sun­ku ir tur­tais nė­ra ap­te­kę. Tu­ri įsi­pa­rei­go­ji­mų ban­kui. Da­ly­va­vo Jau­no­jo ūki­nin­ko pro­gra­mo­je, ga­vo pa­ra­mos tech­ni­kai, bet rei­kė­jo ne­ma­žai ir sa­vų pi­ni­gų, ku­rių iš pie­no neuž­dirb­si. No­rė­da­mas gau­ti pel­no, pir­miau­sia tu­ri in­ves­tuo­ti į že­mę ir į gy­vu­lį.

Ta­čiau šiaip ar taip šis gy­ve­ni­mo bū­das su­tei­kia sau­gu­mo. Ru­kai ver­ti­na tai, kad kai­me nie­kuo­met ne­grės ba­das. Tu­ri sa­vo pie­no, mė­sos ir dar­žo­vių. O ir pa­ja­mos vis tiek di­des­nės už pa­ly­gin­ti ne­di­de­lius lie­tu­viš­kus at­ly­gi­ni­mus.

„At­ro­do, jog gy­ve­na­me ne tik ant dvie­jų ra­jo­nų, bet ir ant kuk­laus bei ne­blo­go gy­ve­ni­mo ri­bos, – sa­ko Ir­man­tas. – Žiū­rėk val­džios pro­gno­zės jau pra­de­da teik­ti op­ti­miz­mo. Bet pa­žvel­gi į ban­ko są­skai­tą – ir su­pran­ti, jog pro­gno­zės ne­pa­sit­vir­ti­no. Ne­pai­sant to mes sa­vo pa­si­rin­ki­me vis­tiek įžvel­gia­me dau­giau ge­ro ne­gu blo­go. Esa­me op­ti­mis­tai.“

Au­to­rės nuo­tr.

DAR­NA: Gied­rė ir Ir­man­tas Ru­kai dar­na ir su­ta­ri­mu įvei­kia sun­kius ūkio dar­bus.

BAN­DA: Per ke­le­rius ūki­nin­ka­vi­mo me­tus Gied­rė ir Ir­man­tas Ru­kai nuo pen­kių kar­vių ban­dą iš­plė­tė iki 50 gal­vi­jų. Au­gi­na ir mė­si­nius miš­rū­nus.

GAM­TO­VAIZ­DIS: Tar­si skulp­tū­ros ša­lia na­mų sto­vin­tys gal­vi­jai su­tei­kia gam­to­vaiz­džiui jaun­ku­mo.

POIL­SIS: Jau­na Ru­kų šei­ma poil­sio erd­vę at­si­ri­bo­jo lau­kų rie­du­liais.