Į didžiausiąją rajono mokyklą vaikai grįžta ir iš užsienio

Į di­džiau­sią­ją ra­jo­no mo­kyk­lą vai­kai grįž­ta ir iš už­sie­nio

Kel­mės „Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­ja jau ke­le­ri me­tai iš­lie­ka pa­čia di­džiau­sia ra­jo­no mo­kyk­la. Šį rug­sė­jį į pir­mas–aš­tun­tas kla­ses su­si­rin­ko 470 vai­kų, 19 kla­sių komp­lek­tų. Pa­ly­gin­ti su praė­ju­siais moks­lo me­tais, mo­ki­nių su­ma­žė­jo sim­bo­liš­kai – tik 12. Sa­vo vai­kus čia at­ve­da bu­vę mo­ki­niai. Dau­ge­lis jų „Fa­ce­book“ pa­sky­ro­je su nos­tal­gi­ja pri­si­me­na sa­vo mo­kyk­lą, kaip di­džiau­sią pri­va­lu­mą įvar­din­da­mi ge­rus mo­ki­nių ir mo­ky­to­jų san­ty­kius.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Trys pir­mo­sios kla­sės

„Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rė Lai­ma Si­mė­nie­nė džiau­gia­si, jog jau dau­ge­lį me­tų mo­kyk­lai pa­vyks­ta su­for­muo­ti po tris pir­mo­kų kla­ses. „Šių die­nų pra­di­nu­kai gi­mę tais me­tais, kai bu­vo mo­ka­mos di­de­lės mo­ti­nys­tės pa­šal­pos. Ta­čiau ir ki­tais moks­lo me­tais ti­ki­mės su­lauk­ti bent 60 pir­mo­kų. Maž­daug tiek yra iki­mo­kyk­li­nu­kų, ku­rie pa­gal gy­ve­na­mą­ją vie­tą tu­rė­tų atei­ti į mū­sų mo­kyk­lą“, – vi­lia­si L. Si­mė­nie­nė.

Kad ne­su­ma­žė­tų mo­ki­nių skai­čius ar­ba jis, kaip šie­met, ma­žė­tų tik sim­bo­liš­kai, 2018 -ai­siais pir­mo­kų rei­kė­tų su­rink­ti dar dau­giau. Mat pro­gim­na­zi­ją tų me­tų pa­va­sa­rį baigs trys aš­tun­to­kų kla­sės.

Be­je, į „Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­ją atei­na ne­ma­žai vai­kų, ku­rie pa­gal gy­ve­na­mą­ją vie­tą tu­rė­tų lan­ky­ti ki­tą mies­to mo­kyk­lą. Daž­niau­sia „Kra­žan­tę“ bū­na bai­gę jų tė­vai. Ar­ba pro­gim­na­zi­jo­je jau mo­ko­si vy­res­nis jų vai­kas. Jie jau­čia nos­tal­gi­ją sa­vo mo­kyk­lai.To­dėl čia at­ve­da ir sa­vo vai­kus. Jie tu­ri ga­li­my­bę pa­si­rink­ti ir pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ją, ku­ri ug­dy­tų jų vai­kus.

Švie­ti­mo sis­te­mą kas­met už­griū­va la­vi­na nau­jo­vių. Po­ky­čiai ke­lia stre­są ir mo­ki­niams, ir mo­ky­to­jams. „Mes ne­ne­ria­me į nau­jo­ves sta­čia gal­va, – kaip dar vie­ną pro­gim­na­zi­jos sėk­mės rak­tą įvar­di­ja di­rek­to­rė. – Be rei­ka­lo ne­ke­lia­me stre­so nei mo­ky­to­jams, nei mo­ki­niams. Pas­vars­to­me, kiek ta nau­jo­vė ga­li bū­ti nau­din­ga. Ne­sa­me kon­ser­va­ty­vūs. Ta­čiau kar­tais įsi­ti­ki­na­me, jog pa­sto­vu­mas taip pat yra ver­ty­bė. Po­ky­čiams ryž­ta­mės ge­rai ap­skai­čia­vę jų nau­dą.“

Di­rek­to­rė už­si­mi­nė no­rin­ti pa­keis­ti mo­kyk­los ap­lin­ką. Pa­da­ry­ti ją pa­to­ges­nę ir ma­lo­nes­nę mo­ki­niams. Šis po­ky­tis gal­būt dar la­biau suar­tin­tų pro­gim­na­zi­ją ir mo­ki­nių tė­vus, nes kei­čiant ap­lin­ką bū­tų su jais ta­ria­ma­si. Di­rek­to­rė vi­lia­si, jog šį pro­jek­tą pa­dės įgy­ven­din­ti ir bu­vę mo­ki­niai. Dau­ge­liui jų sėk­min­gai su­si­klos­tė kar­je­ra ir fi­nan­si­niai rei­ka­lai.

Mo­ky­to­jų dar­bo krū­viai ne­di­de­li

Pro­gim­na­zi­jo­je dir­ba 38 pe­da­go­gai: 14 mo­ky­to­jų me­to­di­nin­kų ir 17 vy­res­nių­jų mo­ky­to­jų. Var­dų ne­tu­ri tik ke­le­tas jau­nų mo­ky­to­jų ir vie­na vi­du­ri­nio­sios kar­tos at­sto­vė, ku­ri, pa­sak L. Si­mė­nie­nės, tu­ri sa­vi­tą fi­lo­so­fi­ją ir ne­sie­kia aukš­tes­nės kva­li­fi­ka­ci­jos, nors fak­tiš­kai yra la­bai stip­ri mo­ky­to­ja.

Nors mo­ki­nių, pa­ly­gin­ti su ki­to­mis mo­kyk­lo­mis, „Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­jo­je daug, mo­ky­to­jų dar­bo krū­viai nė­ra di­de­li – tarp 18 ir 21 pa­mo­kos. Kai ku­rie ne pa­grin­di­nių da­ly­kų mo­ky­to­jai tu­ri tik 9 pa­mo­kas, dir­ba dar ir ki­to­se ra­jo­no mo­kyk­lo­se.

Ge­riau­siai gy­ve­na trys ang­lų kal­bos mo­ky­to­jai. Jie pa­si­da­li­jo į Nor­ve­gi­ją iš­vy­ku­sios ko­le­gės krū­vį, tad tu­ri po 24–27 pa­mo­kas.

Pa­nai­ki­nus va­di­na­mąsias mo­ky­to­jų at­ly­gi­ni­mo žirk­les, pro­gim­na­zi­jos mo­ky­to­jams šiek tiek pa­di­dė­jo at­ly­gi­ni­mai. Anks­čiau jų at­ly­gi­ni­mo koe­fi­cien­tas bu­vo mi­ni­ma­lus, da­bar – vi­du­ti­nis.

Šie­met į pro­gim­na­zi­ją nea­tė­jo nė vie­no nau­jo mo­ky­to­jo, nes tie­siog ne­bu­vo lais­vų eta­tų.

Pa­sak L. Si­mė­nie­nės, šiuo me­tu pro­gim­na­zi­jo­je ne­dir­ba nė vie­nas pen­si­nio am­žiaus mo­ky­to­jas. Di­rek­to­rė džiau­gia­si, jog nė vie­no iš jų ne­te­ko at­leis­ti. Pa­vyz­džiui, pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jos, su­lau­ku­sios pen­si­nio am­žiaus, dar iš­lei­do ket­vir­to­kus ir išė­jo iš dar­bo.

Grįž­ta emig­ran­tai

Kiek­vie­nais me­tais pro­gim­na­zi­ją pa­pil­do ir iš emig­ra­ci­jos grį­žu­sių tė­vų vai­kai. Šie­met vie­nas mo­ki­nys, grį­žęs iš Ai­ri­jos, atė­jo į pir­mą­ją kla­sę, ki­tas, grį­žęs iš Ang­li­jos, – į ket­vir­tą­ją.

„Iš už­sie­nio grį­žę vai­kai – lais­ves­ni, – pa­sa­ko­ja L. Si­mė­nie­nė. – Pa­vyz­džiui, į mo­ky­to­jus jie krei­pia­si ne „jūs“, bet „tu“. Taip priim­ta už­sie­nio mo­kyk­lo­se. Jie įne­ša į kla­ses šiek tiek ki­to­kios at­mos­fe­ros. Pa­vyz­džiui, į ket­vir­tą kla­sę grį­žęs Be­nas Pa­liu­lis pa­reiš­kė no­rįs žais­ti fut­bo­lą ir gin­ti mo­kyk­los gar­bę. Kai ši­taip kal­ba ket­vir­to­kas, nu­ste­bi­na ir pa­glos­to šir­dį. Juk jis tik pra­de­da mo­ky­tis mū­sų mo­kyk­lo­je.“

Di­rek­to­rės mi­nė­tas ket­vir­to­kas, vė­liau pa­kal­bin­tas šių ei­lu­čių au­to­rės, sa­kė sep­ty­ne­rius me­tus mo­kę­sis Ang­li­jo­je. Nuo tre­jų me­tu­kų pra­dė­jo lan­ky­ti dar­že­lį, vė­liau – mo­kyk­lą ir vi­są lai­ką mo­kė­si ang­lų kal­ba.

Lie­tu­vių kal­bos šiek tiek mo­kė­si nuo­to­li­niu bū­du. O dau­giau­sia iš­mo­kė jo tė­vai, ku­rie šei­mo­je kal­bė­jo tik lie­tu­viš­kai, mo­kė ber­niu­ką skai­ty­ti ir ra­šy­ti lie­tu­viš­kai, iš­mo­kė ir pui­kiai skai­čiuo­ti. To­dėl jis leng­vai adap­ta­vo­si lie­tu­viš­ko­je mo­kyk­lo­je.

Au­to­rės nuo­tr.

GAR­BĖ: Iš Ang­li­jos, kurioje mo­kė­si sep­ty­ne­rius me­tus, grį­žęs Be­nas Pa­liu­lis (sto­vi) pa­si­ry­žęs žais­ti fut­bo­lą ir gin­ti pro­gim­na­zi­jos gar­bę. Ber­niu­ko mo­ky­to­ja Li­na Šim­ke­vi­čie­nė sa­ko, jog ber­niu­kas pri­gi­jo tarp bend­raam­žių ket­vir­to­kų.

PAS­TO­VU­MAS: Jau ke­lis de­šimt­me­čius „Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­jo­je dir­ban­ti ir šiuos moks­lo me­tus jai va­do­vau­jan­ti Lai­ma Si­mė­nie­nė sa­ko, jog kar­tais ir pe­da­go­gai, ir mo­ki­niai pa­vargs­ta nuo ne­si­bai­gian­čių re­for­mų ir po­ky­čių. To­dėl jos va­do­vau­ja­mas ko­lek­ty­vas į nau­jo­ves ne­ne­ria sta­čia gal­va.