Naujausios
Deimantinės vestuvės
Šiandien Liolių seniūnijos Svirnių kaimo gyventojai Juzefa ir Vincentas Garbačauskai švenčia deimantines vestuves. Maironių bažnytėlėje jie trečią kartą žengs prie altoriaus. Pirmą kartą tuokėsi 1954-aisiais, antrą – prieš dešimtmetį, per auksines savo vestuves. Keturias dukras išaugino, 13 anūkų ir 6 proanūkių sulaukė.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Sarmata buvo skirtis
Daug vargo matę Juzefa ir Vincentas Garbačauskai sako, jog jų gadynėje sarmata buvo skirtis. Pažinoję tik vieną vyriškį, kurį paliko žmona. O kiti visi drauge gyvenę, vargą vargę atsiremdami į vienas kito petį. Skyrybos buvo negirdėtas dalykas.
„Per karą viską sudegino. Tėvai neturėjo iš ko duoti kraičio. Viskas, ką užgyvenome – iš savo penkių pirštų, – pasakoja Juzefa. – Bet mūsų namuose nebuvo nei keiksmo, nei provų. Gyvenimą į priekį stūmėme nuolat pasitardami, kantriai pakentėdami, jei ko trūkdavo. Jokių uparų, jokių pykčių. Vyras buvo geras ir man, ir vaikams. Dirbo. Namus žiūrėjo. Nerūkė, nesikeikė, negirtavo. Jeigu kartais po kokios šventės iš darbo ir grįždavo truputį išgėręs, nieko nesakydavau. Kam be reikalo kabinėtis? Juk vis tiek nieko nepakeisi. Jei matydavau, kad pavargęs ar piktas, irgi pasitaikydavau.“
Garbačauskų nuomone, vaikai gyvenimo nuostatas ima iš savo tėvų šeimos. Juzefos tėvai buvo darbštūs, tvarkingi, nekonfliktiški žmonės, gyveno iš 13 hektarų žemės. Vincento tėvai turėjo 30 hektarų žemės. Pokaryje teko išeiti iš savo namų, slapstytis, kad neišvežtų į Sibirą. Bet neskandino savo skausmo nei alkoholyje, nei cigarečių dūmuose.
Tuo Juzefai ir patiko Vincentas. Ne pijokas. Ne grubus. Gero, ramaus būdo. Į gegužines visada ateidavo tvarkingas, gražiai pasipuošęs. Toks ir išliko visus tuos šešiasdešimt metų.
Imdamos pavyzdį iš tėvų, darniai savo šeimose gyvena visos keturios Garbačauskų dukros ir vyresnieji savas šeimas jau turintys anūkai.
Sujungė vargas
Juzefa ir Vincentas gyveno tame pačiame Svirnių kaime. Kai jo tėvus norėjo išvežti į Sibirą, Vincento šeima buvo priversta palikti savo namus ir slapstytis. Gyveno Tytuvėnų geležinkelio stoties gyvenvietėje.
Juzefos šeima tremties išvengė. Tik jų tvartą ir svirną nusavino. Vieną karvę leido laikyti ir Juzefos tėvams. Tai buvo dar vienas smūgis. Per karą vokiečiai traukdamiesi padegė naujai, prieš dešimtmetį, pastatytą Juzefos tėvų sodybą. Liko tik kaminai.
Tėvai apsistojo akmeniniame svirne su mažyčiu orlaidės didumo langeliu. Mama lauke kepdavo duoną. „Stebiuosi, kaip mes nesusirgom. Ligi Grabnyčių gyvenome svirne, kol tėvai baigė statyti rąstinį priestatuką prie svirno su langu. Vasario mėnesį įėjome gyventi. Buvom šeši vaikai. Atsimenu, šluojam aslą ir šokam iš džiaugsmo.“
Per karą vokiečiai iššaudė žmonių arklius. Juzefos tėvams pavyko išsaugoti arklį. Šeima slapstėsi Gudeliuose. Miegodavo tiesiog brikoje. Bet karvę paėmė.
Vinco tėvai taip pat bėgo nuo vokiečių, susidėję būtiniausią mantą. Jų arklius nušovė. Pagalves sušaudė, plunksnas paleido. Bet patys per stebuklą išliko gyvi.
Juzefa aiškiai prisimena, kaip vokiečiai numetė tris bombas į Bridvaišio ežerą, išmušė dugne duobes. Kartais užsimerkia ir mato krūvas sušaudytų kareivių kūnų. Šie vaizdai moterį persekioja jau keli dešimtmečiai.
Šeimoje – 28 žmonės
Per karą augę Juzefa ir Vincentas neturėjo galimybių pasiekti didesnių mokslų. Iš gausios Juzefos šeimos tik vienas brolis išėjo mokslus, tapo gydytoju.
Garbačauskai kantriai dirbo. Pagyvenę šešerius metus drauge, pasistatė namą Svirnių kaime. Čia ir praleido visą savo bendrą gyvenimą.
Čia išaugo jų keturios dukros. Justina dirba vyriausiąja buhaltere Kražantės progimnazijoje, Genutė ūkininkauja Vašilėnuose. Salomėja, baigusi aukštuosius mokslus, gyvena ir dirba Panevėžyje, pašte. Valė, baigusi Lietuvos žemės ūkio akademiją, apsigynė mokslų daktaro disertaciją. Domisi žirgais. Yra parašiusi knygų. Dirba Baisogaloje ir dėsto universitete.
Juzefa prisimena, jog auginti keturias dukras nebuvo lengva. Anuomet niekas neklausė – gali, negali. Turėjo ravėti kolūkio normas. Mergaites tekdavo palikti mamai. Kurį laiką Juzefa dar eidavo dirbti į fermą. Ir savo ūkį nemažą turėjo. Augindavo daug kiaulių, kad turėtų iš ko statytis namą.
Tačiau dukros nekėlė jokių problemų. Mokyklose buvo pirmūnės, vis giriamos. Ir namuose daug padėdavo. Mama griežtai auklėjo, negailėdavusi griežtesnio žodžio. Tėvas būdavo švelnesnis, nes daugiau laiko praleisdavo darbe.
Dabar Garbačauskų šeima išsiplėtė iki 28 žmonių. Darniose šeimose gyvenančios dukros padovanojo 13 anūkų, o šie jau suspėjo susilaukti šešių proanūkių. Deimantinėse Juzefos ir Vincento vestuvėse pusę bažnytėlės užpildys vien jų šeima.
Dar dirba žemę
„Išauginom vaikus. Baigėm darbus. Išėjom į pensiją. O čia brūkšt žemes atidavė. O dirbti žemės nėra su kuo“, – vaizdžiai tolesnį savo gyvenimą pasakoja Juzefa. Josios Vincas sėdi ramiai ant lovos ir šypsosi. Iš kolūkio Garbačauskai gavo arklį, karvę ir paršiuką. Už investicinius čekius nusipirko vieną fermą.
Atgavo 20 hektarų žemės. Laikė 7 karves. Melžė rankomis. Reikėjo sušienauti. Dirbamą žemę Vincentas išardavo arkliu. Sėjo nelabai daug. Daug plotų išnaudodavo pievoms ir ganykloms.
Nors jau perkopė aštuoniasdešimtmetį, Garbačauskai dar ūkininkauja. Per darbymečius atvažiuoja padėti dukros ir žentai. Augina miežius, avižas. Dar ne per seniausiai laikė ir karvę. Dabar jau pardavė. Sunku buvo rūpintis. „Jau nebegalim“, – atsidūsta. Bet viliasi, kad žemė bus reikalinga kažkuriai iš dukrų arba anūkams.
Asmeninės nuotr.
PROANŪKIAI: Juzefos ir Vincento Garbačauskų gyvenimo džiaugsmas – proanūkiai: (iš kairės) Emilija, Gabrielius, Matas, Elena ir Povilas bei vyriausiosios anūkės Skaistės vyras Tomas.
GYVENIMAS: Juzefa ir Vincentas Garbačauskai ramiai priima kasdienybę ir džiaugiasi šventėmis, kai pasveikina dukros arba anūkai.
DRAUGYSTĖ: Šešis dešimtmečius dviese buvo lengviau. Ir dabar reikalinga draugystė.
DUKROS: Penkiasdešimt metų drauge. Šalia dukros (iš dešinės) Justina, Genė, Salomėja, Valė.
ANŪKAI: Seneliams smagu anūkų būryje.
JAUNYSTĖ: Juzefa ir Vincentas neturi savo vestuvių nuotraukų. Niekas tuomet nefotografavo. Iš jaunystės liko tik ši nespalvota nuotrauka per krikšto sūnaus Antano išleistuves į kariuomenę.