Žydėjimas

Alberto DREVINSKO nuotr.

Rytą atitraukusi lango portjeras apstulbau: namų, mašinų stogai, vejos, gyvatvorės, medžiai apsigobę baltomis skraistėmis. Žydinti vyšnia atrodo tarsi didelis baltas kupolas. Net aukštas ąžuolas, plačiai išskleidęs savo žalią lają, užsidėjęs baltą sniego kepurę. Sau padeklamavau: „Kur pažvelgsi visur balta/ Gal ir saulei kartais šalta ?/...

Kasmet pavasarį kaimynės patvorys pražysta lietuviškos vėliavos spalvų tulpių liepsnelėmis. Vos joms sužydėjus gegužės pirmomis dienomis kaimynę Laimutę ir mane ponia Emilija apdovanojo nuostabiomis tulpių puokštėmis.

Jomis grožėjaus ir džiaugiaus, bet greit išsiskleidė žiedai, pabiro žiedlapiai, nulėpo lapai, dingo buvęs žavesys. Dosni kaimynė kvietė ateiti į jos kiemą ir pačiai prisiskinti tulpių kiek širdis geidžia, bet atsisakiau: didelėje lysvėje prieš langus išsiskleidęs gėlių grožis atrodė toks tobulas ilgai žydintis stebuklas, kad nedrįsau ardyti šią gamtos harmoniją. Pirmas žvilgsnis kasryt pro langą į tą grožį pakeldavo karantininę nuotaiką.

Sugrįžusi žiema visas tulpes užklojo stora puraus sniego marška, prilenkė prie žemės jų grakščius žiedus. Įdienojus iš po pilkų debesų šyptelėjus saulei, sniegas bemat ištirpo. Vėl tiesėsi tulpių stiebeliai, sušvito spalvos. Bet ne visos atlaikė šią ataką. Gailiai atrodė aplamdyti žiedai, nebegalintys pasikelti nuo žemės, bet dar ryškiai švytintys ryškiu geltoniu ar ugnies raudonumu.

Šis gamtos siurprizas primena panašų 1952 metų pavasarį. Pirmus metus dirbau gimto Kiemėnų kaimo septynmetėje mokykloje. Gegužės mėnesio viduryje – pats sodų žydėjimas, žiemkenčiai ūgtelėję, o iškrito gausus sniegas.

Bridau beržų žaluma kvepiančia kaimo gatve, įsilipusi basnirčia į guminius botus ir sutikusi seną kaimyną užjaučiau dėl žalos jo pasėliams, dygstančioms bulvėms. „Ką tu išmanai, vaikeli! Šis sniegas – tikra trąša, laukams jokios žalos nepadarys, „ – pasakė diedukas.

Gal ir šį pavasarį sugrįžusi žiema išeis už gerą derliui. Tulpės nužydės, bet pražys alyvos ir jazminai, pumpurus krauna pinavijos. Liūdnas būtų gyvenimas be gėlių. Džiaukimės jų žydėjimu!