Vykstančiam ir nevystančiam karui reikia kuo daugiau šautuvų

„Biržiečių žodžio“ nuotr.
Feliksas Grunskis

Po­li­ti­kos ap­žval­gi­nin­kai ne­su­ta­ria ka­ro klau­si­mu. Vie­ni sa­ko, jog pa­sau­lis ties ka­ro slenks­čiu. Ki­ti tvir­ti­na, jog pa­sau­lis jau se­niai ka­riau­ja. Ga­li bū­ti, kad ir vie­ni, ir ki­ti tei­sūs. Jei­gu kam iš na­mo tik slenks­tis li­ko, tam ka­ras tik­rai vyks­ta. Jei­gu kie­me esi iš­si­ka­sęs ap­ka­są ir sė­di ant na­mų slenks­čio su šau­tu­vu, tai ka­ras dar ne­pra­si­dė­jęs.

Ka­riau­ja­ma

Sa­ko, jog Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras bu­vo Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­sek­mė. Ne vis­kas bu­vo pa­si­da­lin­ta taip, kad vi­si bū­tų pa­ten­kin­ti. Tad už­siau­gi­nus rau­me­nis, bu­vo plie­kia­ma­si iš nau­jo. Mi­li­jo­nams žmo­nių pa­gul­džius gal­vas, bu­vo iš nau­jo su­tar­ti­mis brai­žo­mos sie­nos. Tik nie­kas ne­puo­lė nu­si­gink­luo­ti. Dar spar­čiau gink­la­vo­si. Ir to­liau gink­luo­ja­si. Net lau­žant nu­si­gink­la­vi­mo su­tar­tis. Ir nie­kas nie­ko pa­da­ry­ti ne­ga­li. Ru­si­ja pa­si­gro­bė Kry­mą ir tai­ko­si se­pa­ra­tis­tų ran­ko­mis pa­siim­ti dar ga­ba­lą Uk­rai­nos. Ne­be pir­mi me­tai ka­riau­ja­ma Si­ri­jo­je. Dėl te­ri­to­ri­jų, dėl įta­kos zo­nų. Ka­riau­ja­ma kai ku­rios Af­ri­kos vals­ty­bė­se. Pa­sau­ly­je mi­li­jo­nai pa­bė­gė­lių. Kaž­kam kaž­ko rei­kia, ir ei­na jė­ga pa­siim­ti.

Pa­sak ka­ro is­to­ri­ko Val­do Ra­ku­čio, ko­va dėl pa­sau­lio "per­da­li­ni­mo" ar­ti­miau­siu me­tu ne­si­baigs. Mat pa­sau­lis kei­čia­si. Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro do­mi­na­vo dvi jė­gos: So­vie­tų Są­jun­ga ir Jung­ti­nės Ame­ri­kos Vals­ti­jos. Da­bar užau­go Ki­ni­ja. Jos eko­no­mi­ka vie­na pir­mau­jan­čių pa­sau­ly­je. Ki­ni­ja ma­žai kal­ba apie sa­vo pla­nus pa­sau­ly­je, bet nuo to nė­ra ra­miau. Kol kas ma­to­me tik eko­no­mi­nius ka­rus. JAV ban­do mui­tais, ki­tais eko­no­mi­niais sver­tas su­stab­dy­ti Ki­ni­jos plėt­rą. Ta­čiau vi­so­kios san­kci­jos daž­nai at­si­grę­žia ki­tu ga­lu.

Po­li­ti­kos ap­žval­gi­nin­kas Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras Ro­lan­das Pau­laus­kas tvir­ti­na, jog Ru­si­ja, ne­pai­sant san­kci­jų, iš mais­to im­por­tuo­to­jos ta­po pa­sau­li­nio ly­gio grū­dų eks­por­tuo­to­ja bei di­di­na paukš­tie­nos ir kiau­lie­nos eks­por­tą.

Ta­čiau ir to­liau san­kci­jo­mis spau­džia­ma Šiau­rės Ko­rė­ja, Ira­nas. Ta­čiau su­lau­kia­ma ne nuo­lan­ku­mo, o ag­re­sy­vių veiks­mų. Vi­si, ku­riems ky­la di­des­nis ar ma­žes­nis pa­vo­jus, ir­gi puo­la gink­luo­tis. Gink­luo­ja­si Iz­rae­lis, Tur­ki­ja, Len­ki­ja... Gink­luo­ja­si ir Lie­tu­va. Kiek­vie­nas pa­gal iš­ga­les au­gi­na rau­me­nis. Nė­ra kur dė­tis. NA­TO va­do­vai ir­gi kal­ba apie tai, kad rei­kia skir­ti kuo dau­giau pi­ni­gų gink­lams. Vis gar­siau kal­ba­ma, jog rei­kia kur­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos gink­luo­tą­sias pa­jė­gas. Pa­sak is­to­ri­ko Val­do Ra­ku­čio, pa­sau­li­nė sau­gu­mo sis­te­ma ai­žė­ja. Ka­rai pra­de­da­me net ne­pa­si­ta­rus su są­jun­gi­nin­kais. Šo­vė kam nors kas nors į gal­vą, pri­si­tai­kė ir iš­šo­vė. To­dėl ir tu­ri­me to­kį karš­tą pa­sau­lį.

Neį­ma­no­ma su­sto­ti?

Anks­tes­niais me­tais di­džių­jų vals­ty­bių va­dai gra­žiai pa­kal­bė­da­vo apie tai­kų sam­bū­vį, nu­si­gink­la­vi­mą. Bu­vo net su­tar­čių, po ku­rių su­nai­kin­ta ra­ke­tų, bran­duo­li­nio gink­lo už­tai­sų. Da­bar vėl vis­kas rie­da nuo kal­niu­ko. Dau­gu­ma vals­ty­bių gar­siai šne­ka, jog vi­sus konf­lik­tus ga­li­ma iš­spręs­ti tik gink­lais. Tarp­tau­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos, tu­rin­čios už­tik­rin­ti sta­bi­lu­mą pa­sau­ly­je, nu­stum­tos į šo­ną. Pa­sau­ly­je ka­ra­liau­ja gink­lų ga­min­to­jai. Nuo kon­ve­je­rių va­žiuo­ja nau­jau­sios ra­ke­tos, nai­kin­tu­vai, bom­bo­ne­šiai, šar­vuo­čiai... No­ri­mos gink­luo­tės net ei­lė­je ke­le­rius me­tus ten­ka lauk­ti. Vie­nas ne iš ten, kur rei­kia nu­si­pir­ko ra­ke­tų. Ki­tas už­py­ko, to­dėl ne­be­par­duos nai­kin­tu­vų. Mat tos sve­ti­mos ra­ke­tos, jei­gu kas nors kur nors įvyks ne taip, leng­vai pa­na­šius or­lai­vius ki­tur nu­muš. Ba­la ne­ma­tė: par­duos, juk mi­li­jar­dai žven­gia!

Taip ir su­ka­mės. Bai­su ir pa­gal­vo­ti, kas bū­tų jei­gu, su­gal­vo­tu­me rim­tai nu­si­gink­luo­ti. Mi­li­jo­nai žmo­nių ne­tek­tų dar­bo. Į stal­čių tek­tų pa­dė­ti daug pui­kių moks­li­nin­kų iš­ra­di­mų. Ki­taip sa­kant, pa­sau­lį iš­tik­tų ne­re­gė­ta kri­zė. Ne­gi mes to no­ri­me?! Aiš­ku, jog ne­no­ri­me! To­dėl no­ri­me šau­tu­vų. Mat ti­ki­me, kad ant sie­nos ka­ban­tis šau­tu­vas per vi­są spek­tak­lį ga­li ir neiš­šau­ti. Juk gal­vo­ja­me: kuo dau­giau šau­tu­vų tu­rė­si­me, tuo sau­ges­ni bū­si­me. Tei­sin­gas po­žiū­ris, nes toks vi­so da­bar­ti­nio pa­sau­lio po­žiū­ris.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.