Taip, aš tinginys

Da­bar, kai pas mus pu­čia gai­vus va­ka­ri­nis to­le­ran­ci­jos vė­jas, drįs­tu vie­šai pri­si­pa­žin­ti: esu tin­gi­nys. Šiuo sa­vo pa­reiš­ki­mu ti­kiuo­si pa­ska­tin­siąs ir ki­tus to­kios pat pa­krai­pos žmo­nes at­si­ver­ti. Mū­sų bal­są iš­gir­du­si vi­suo­me­nė tu­rė­tų pri­pa­žin­ti mus ly­gia­ver­čiais sa­vo na­riais, liau­tis mus smerk­ti, že­min­ti, skau­din­ti pa­ty­čio­mis. Tei­sę tin­gi­niau­ti mes tu­ri­me, mums te­rei­kia tik ele­men­ta­rios pa­gar­bos.

Ma­no, kaip tin­gi­nio, gy­ve­ni­mas ne­bu­vo sal­dus. Tie­sa, vai­kys­tė­je pa­si­reiš­kęs po­lin­kis tin­gi­niau­ti iš pra­džių bu­vo to­le­ruo­ja­mas ("Jis dar ma­žas... ne­mo­kės... pa­vargs... Te­gu sau žai­džia.") Ta­čiau paū­gė­jęs ir su­bren­dęs pa­ty­riau žiau­rų ap­lin­ki­nių ne­pa­kan­tu­mą ir pa­nie­ką to­kiems kaip aš. Kaip gy­ven­ti, kai esi lai­ko­mas ant­ra­rū­šiu, tau kli­juo­ja­mos įžei­džios eti­ke­tės ("tin­gi­nių pan­tis... dy­ka­duo­nis... vel­tė­dis..."), net ska­ti­na­ma ta­ve ma­rin­ti ba­du ("Kas ne­dir­ba, mie­las vai­ke, tam ir duo­nos duot ne­rei­kia.")?

Ką pa­da­ry­si, te­ko tai­ky­tis prie darbš­tuo­lių pri­mes­to gy­ve­ni­mo bū­do, slėp­ti sa­vo pri­gim­ti­nį po­lin­kį, vai­din­ti darbš­tų, kar­tais net ir pa­dir­bė­ti.

Vis dėl­to dar­bo daž­no­kai pa­vyk­da­vo iš­veng­ti. Sa­ky­sim, gau­ni už­duo­tį tą ir tą iki ta­da ir ta­da pa­da­ry­ti. Lai­ko, at­ro­do, daug, pra­dė­siu jei ne ryt, tai po­ryt, jau kaip ir bai­giu pra­dėt, tuoj tuoj... Ir ne­pa­jun­ti, kaip atei­na die­na, kai tu­ri at­si­skai­ty­ti už nu­veik­tą dar­bą, o tu jo taip ir ne­pra­dė­jęs. Blo­giau­siu at­ve­ju pa­si­nau­do­ji li­ta­ni­ja pa­si­tei­si­ni­mų. Ta­čiau ne­re­tai paaiš­kė­da­vo, kad vir­ši­nin­kas už­duo­tį jau už­mir­šęs ar­ba kad ją neap­si­ken­tęs at­li­ko ku­ris nors darbš­tus ko­le­ga. O gra­žiau­sia, kad kar­tais iš Mask­vos ar Vil­niaus atei­da­vo di­rek­ty­va to ir to jo­kiu bū­du ne­da­ry­ti, nes pa­si­kei­tė par­ti­jos li­ni­ja, ir ma­ne net pa­gir­da­vo už tai, kad ne­da­riau to ir to dar prie se­no­sios li­ni­jos.

Žmo­ną iš­si­rin­kau darbš­čią, ir, ka­dan­gi prie­šin­gy­bės trau­kia, mū­sų šei­mo­je idea­li har­mo­ni­ja. Vai­kus, kad jiems ne­tek­tų su­si­dur­ti su ne­pa­kan­tu­mo ap­raiš­ko­mis, išauk­lė­jom darbš­čius, ro­dy­da­mi jiems as­me­ni­nį pa­vyz­dį, žmo­na - sek­ti­ną, aš - ne­sek­ti­ną, pa­brėž­da­mas: "Ne­žiū­rė­kit, ką da­rau, o da­ry­kit, ką sa­kau."

Pri­dur­siu, kad ne­su aš vi­sa­pu­siš­kas tin­gi­nys. Ne­tin­giu links­min­tis, šok­ti, dai­nuo­ti, žais­ti, ple­pė­ti... Tin­giu tik­tai dirb­ti. Nors šiaip dar­bas man la­bai pa­tin­ka. Ga­liu ir va­lan­dą, ir dvi be poil­sio žiop­so­ti, kaip žmo­nės triū­sia dar­že, skal­do mal­kas, šluo­ja ar as­fal­tuo­ja gat­vę, re­no­vuo­ja dau­gia­bu­tį, ge­si­na gais­rą... Kar­tais to­kių žiop­so­to­jų kaip aš su­si­ren­ka dau­giau ne­gu dar­bi­nin­kų. Mes ge­ra­no­riš­kai pa­de­dam jiems pa­ta­ri­mais, kaip ką ge­riau da­ry­ti. Ar tai blo­gai?

O dar man pa­tin­ka sva­jo­ti. Ka­dai­se sva­jo­jau apie mū­sų kar­tai pa­ža­dė­tą ko­mu­niz­mą. Pa­me­nat jo prin­ci­pą: "Iš kiek­vie­no - pa­gal su­ge­bė­ji­mus, kiek­vie­nam - pa­gal po­rei­kius"? Ne pa­gal dar­bą, o pa­gal po­rei­kius, įsi­vaiz­duo­jat? Va ta­da tai bū­tu­me pa­tin­gi­nia­vę. De­ja...

Da­bar sva­jo­ju apie vi­suo­ti­nės ge­ro­vės vals­ty­bę, Nuo­šir­džiai vi­liuo­si, kad jo­je bus vie­tos ir mums, tin­gi­niams...