Suaugusių vaikų žaidimai smėlyje bei drumstuose vandenyse

***

Vie­nas smė­lio dė­žės žai­dė­jas pa­sa­kė, jog ano kal­bos ir veiks­mai pa­na­šūs į tau­ti­nių ma­žu­mų disk­ri­mi­na­ci­ją. To ap­kal­bė­to žmo­gaus pa­ta­rė­jas pa­sa­kė, jog to­kiais sa­ky­mais tas sa­ky­to­jas la­bai že­mai puo­lė. To, ne­va že­mai puo­lu­sio vei­kė­jo pa­ta­rė­jas pa­šiur­po: to­kios bend­ra­vi­mo kal­bos nė­ra gir­dė­jęs! Tre­čias iš šo­no žiū­rė­jo ir ste­bė­jo­si: ko­dėl žmo­nės ne vie­nas su ki­tu kal­ba­si, o bend­rau­ja per pa­ta­rė­jus?! Svei­ki gy­vi! Pa­ta­rė­jams ir­gi rei­kia duo­ti pa­si­reikš­ti. Juk rim­ti žmo­nės tu­ri ne vie­ną, o po ke­lis pa­ta­rė­jus. Vie­nas mo­ka gra­žiai pa­kal­bė­ti apie vie­ną da­ly­ką. Ki­tas nu­si­ma­no ki­to­je sri­ty­je. Tre­čias su­ge­ba Ezo­po kal­ba kal­bė­ti apie nie­ką. Aiš­kus vaiz­das: po­li­ti­nė­je smė­lio žai­di­mų dė­žė­je jau įsi­su­ko rin­ki­mi­nis vė­jas. Aus baus - ru­de­nį bus švie­žio val­diš­ko me­daus! O kol kas ma­to­me, kaip vie­ni ki­tus per tuš­čių kal­bų upe­lius ant ran­kų ne­ša.

***

O upe­liuo­se ir upė­se ne­šva­rūs van­de­nys te­ka. Aiš­kė­ja vamz­džių ir vamz­de­lių reikš­mė ša­lies žmo­nių gy­ve­ni­me. Kol kas iš­siaiš­kin­ta, kad yra dvie­jų rū­šių vamz­džių. Ke­lio­li­ka me­tų bran­giai, bran­giau nei rei­kia, Vil­niu­je bu­vo per­ka­mi vamz­džiai ši­lu­mai tiek­ti. Pir­ko plie­ni­nius, nors be bai­mės ga­lė­jo pirk­ti auk­si­nius. Juk už juos ši­lu­mos tie­kė­jams mo­kė­ti ne­rei­kė­jo. Su­mo­kė­jo tie, ku­rie no­rė­jo, kad jiems na­muo­se ir bu­tuo­se bū­tų šil­ta. Ki­ta vamz­džių rū­šis - ir­gi po že­me. Jais te­ka ne­va­ly­tos nuo­tė­kos į upe­lius ir ma­rias. Už šiuos vamz­džius pa­tys šei­mi­nin­kai su­mo­ka, nes ap­si­mo­ka: ne­rei­kia mo­kė­ti už nuo­tė­kų iš­va­ly­mą. Su­sik­rau­ni gra­žaus pi­ni­go. Šie žai­di­mai jau ne smė­ly­je, o drums­ta­me van­de­nė­ly­je.

***

Kai van­de­nė­lis tai vie­nur, tai ki­tur drums­tas, vi­so­kių nuo­ty­kių bū­na. Van­dens ty­ru­mo ty­rė­jai, iš­kvies­ti gau­dy­ti upė­je plau­kian­čio plas­ti­ko, plas­ti­ką pra­skir­to ir se­mia ty­ri­mams drums­tą van­de­nį. Jiems ne­prik­lau­so šiukš­lių ar ly­de­kų upė­se gau­dy­ti.

Kai ne­ži­nai, kas pri­klau­so, kas ne­prik­lau­so, ga­li net šven­tas ar be­veik šven­tas žmo­gus nu­si­dė­ti.

***

Štai vie­nas dė­dė ne­ži­no­jo, jog ko­man­di­ruo­tė­je ne­ga­li­ma už val­diš­kus pi­ni­gus kot­le­tų val­gy­ti. Daug die­nų kot­le­tų by­lą eti­kos sar­gai ty­rė. Ir iš­ty­rė: ne už sa­vus pi­ni­gus val­gant bu­vo su­pai­nio­ti vie­šie­ji ir pri­va­tūs in­te­re­sai. Žmo­gus tei­si­na­si: ma­ža­reikš­mis šis ma­no nu­si­žen­gi­mas!

***

Tik­rai: vos žmo­gus pra­dė­jo gra­žiai dė­žė­je smė­lį žars­ty­ti, sen­bu­viai jau no­ri ne tik iš dė­žės, bet ir iš kie­mo iš­va­ry­ti. Ne­lie­ki­me aša­rų grau­džių. Juk spren­di­mas dar nė­ra ga­lu­ti­nis. Pa­na­šu, kad kot­le­tų val­gy­to­jas teis­me ieš­kos tik­res­nės tei­sy­bės.

***

Tei­sin­gai. Tei­sy­bės rei­kia paieš­ko­ti. Mat jų vals­ty­bė­je yra dau­giau rū­šių, nei mi­nė­tų ši­lu­mos ar nuo­tė­kų vamz­džių. Tos tei­sy­bės yra su­ra­šy­tos į sto­ras įsta­ty­mų, reg­la­men­tų, tai­syk­lių, nuo­sta­tų, nuo­ro­dų kny­gas. Ra­šo, ra­šo - per krū­vas po­pie­rių jau gal­vų ne­si­ma­to. Ir kas nors vis dar lie­ka ne­su­ra­šy­ta! Už­mir­šo pa­ra­šy­ti apie kot­le­tą. Nei šis, nei tas! Kai kam net pieš­tu­kus už val­diš­kus pi­ni­gus pirk­ti ga­li­ma, o al­ka­nas žmo­gus prie pie­tų sta­lo mi­nė­tu at­ve­ju at­si­dū­rė tei­si­nia­me nea­pib­rėž­tu­me. Apsk­ri­tai, al­ka­no žmo­gaus poel­gių ne­ga­li­ma rim­tai ver­tin­ti. Juk psi­cho­lo­gai ir ki­ti žmo­gaus sie­los ži­no­vai per­spė­ja, jog ne­ga­li­ma al­ka­nam ei­ti į jo­kią par­duo­tu­vę. Mat al­ka­nas pir­kė­jas ne­ten­ka nuo­vo­kos - nu­si­per­ka varš­kės ar deš­re­lių tiek, kiek jam ne­rei­kia. To­dėl daug mais­to iš­me­ta­ma į šiukš­lių dė­žę. Ta­da šy­la kli­ma­tas. De­ga miš­kai. Siau­čia ura­ga­nai. Jau­čia­te skir­tu­mą tarp su­val­gy­to kot­le­to ir be rei­ka­lo nu­pirk­tos ir iš­mes­tos deš­ros ga­ba­lo? Apie ką mes čia kal­ba­me?!

***

Ir tuš­čiai kal­bė­si­me, gin­čy­si­mės, kol vis­ko ant po­pie­riaus neiš­gul­dy­si­me? Kol ne­su­ra­šy­ta, ga­li­te drą­siai sa­vo kie­mo dė­žė­se smė­lį vie­ni ki­tiems į akis žars­ty­ti, po drums­tus van­de­nis brai­dy­ti?