Naujausios
KOMENTARAS
Paskutinis zylės trupinys
Regina MUSNECKIENĖ
Balta žiemos melancholija. Iš lėto lyg parašiutininkės tupia žemėn kąsnio didumo snaigės. Sustingstu prie lango. Kad neišgąsdinčiau ant palangės lesančios zylės.
Sąstingio būsena apėmusi visą miestą. Nepanašu, kad Naujųjų metų išvakarės. Parduotuvėse — vienas kitas žmogus. Gatvės — tuščios. Net girtų nešlitinėja. Vaikai, anksčiau dvi savaitės prieš Naujuosius Metus gatvėse sprogdindavę petardas, kažkur sulindę, išsislapstę.
Įtartinai ramu. Tik truputį trūksta šventės.
Tigro metai prasidėjo beviltiška žmogaus kova prieš likimą. Keturiasdešimtmetis vyras Kelmės pakraštyje apsipylė degiu skysčiu ir pasidegė. Paryčiais, vos sulaukęs sausio pirmosios, mirė.
Kiek anksčiau bandė susideginti dar vienas nelaimėlis. Nesėkmingai. Medikai išgelbėjo jo gyvybę.
Nusižudė darbo netekusi jauna mergina. Kilpoje gyvenimą baigė keletas pensininkų.
Į psichiatrijos ligoninę atvežta venas ir krūtinę susibadžiusi jauna moteris. Norėjo mirti. Taip nuo vargo ir rūpesčio seniai suaugusia dukra būtų išlaisvinusi savo motiną.
Elektroniniu paštu iš ministerijos į redakciją atskrieja žinutė. Bus stiprinamos psichikos sveikatos paslaugos probleminėse savivaldybėse! Pačiu laiku. Ir vietoje! Tik ar nenaudingiau būtų neleisti žmogui susirgti? Paskatinti veiklųjį. Suteikti darbo norinčiam dirbti. Ištiesti pagalbos ranką silpnajam.
Kažkoks žinovas kviečia į seminarą „Kaip tapti sėkmingu?“ Tik seminaras sostinėje. Jo neras ir neturės už ką nuvažiuoti atokaus kaimo žmogus, kuriam labiausiai trūksta gudrumo ir įgūdžių būti sėkmingu.
Jeigu tas žinovas pats pabraidytų po pusnis, keliaudamas iš vienos Pašakarnio kaimo trobos į kitą ir pamokytų malkų neturinčią šeimą būti sėkminga! Tai būtų ir jo paties sėkmė. Bet šiandieninis žinovas juk ne Kristus. Jis neis per pasaulį nemokamai gydydamas ir mokydamas. Mokymas — jo verslas. Be to ir mokyti mokytus lengviau.
Iš tiesų kaip tapti sėkmingu sėkmės vėžiu sergančioje šalyje? Per du nepriklausomybės dešimtmečius jau kokį penktą kartą kapanojamės iš duobės. Atsistojame ant kojų lyg po veiksmingo chemoterapijos seanso. Ir vėl susmunkame. Atsitiesimui reikia vis daugiau ir daugiau laiko. Imunitetas beviltiškai silpsta.
„Žinių laidos“ informuoja, jog 85 procentai Lietuvos gyventojų šiais metais turės mažesnes pajamas. Jiems bus sumažinti atlyginimai, apkarpytos pensijos ir socialinės išmokos. Penkiolika procentų laimingųjų to neptirs. Kas ta saujelė puotaujančių, kai dauguma pereina prie bado dietos? Sėkmingi verslininkai? Sėkmingi viršininkai? Sėkmigi sėkmingų partijų lyderiai? Sėkmingi specialistai? Ar tikrieji ir sėkmingieji yra tas pats?
Visagino gyventojai verkia dėl pasaulyje galingiausios Ignalinos atominės elektrinės uždarymo. Jie neteko darbo. Tapo nereikalingi. Kažkas atominės elektrinės uždarymą pavadino mokesčiu už įstojimą į Europos sąjungą.
Tuoj verks ir visa Lietuva. Parduotuvės aptuštėjusios. Išparduoda paskutines pigias prekes. Užpildys brangesnėmis. Juk pabrango elektra. Naujos sąskaitos už šviesą dar labiau paplonins bėdžių pinigines.
Gal nuo šiol į vargą vis labiau klimpstanti Lietuva savo likimą dalys į du laikus — IKI ir PO Ignalinos atominės elektrinės uždarymo? Mūsų atmintį perpus jau rėžia dar kelios padalos: iki nepriklausomybės ir ją atkūrus, iki Europos Sąjungos ir Europos Sąjungoje. Mes lyginame ir klausiame, kada žmogui buvo geriau. Tada ar dabar? Nevalstybiška? Bet natūralu.
Kauno technologijų universiteto profesorius verslininkų susibūrime šiandieninę beatodairiškų vartotojų visuomenę pavadino pilvažmogiais. Kaip pirštu į akį! O kam kitam, jei ne didiesiems pasaulio pilvažmogiams naudinga, kad Lietuva uždarė atominę elektrinę? Kam naudinga, kad Lietuva nestato fabrikų? Geriau lietuviai tegu pavažinėja dirbti į fabrikus Anglijoje. Kam reikia didelių žemės ūkio bendrovių ir kooperatyvų? Danai užaugins mums kiaulių ir srutomis patręš mūsų žemę.
Jeigu mažos, neturtingos šalys pradės vartoti tiek pat kaip amerikonai, pilvažmogiams liks mažesnė dalis. Juk žemės ištekliai — riboti.
Drastiškas žodis „pilvažmogiai“ šiek tiek žeidžia jautresnio žmogaus klausą ir širdį. Bet gal iš tiesų esame tokie? Pradedant seimoriais, kurių smegeninėse sukasi šimtai artimųjų, pažįstamų, bendrapartiečių pilvo reikalų ir užpakaliams patogūs limuzinai. Baigiant eiliniais žmogeliais, kurie visą gyvenimą pluša tik dėl pilvo, nes aukštesnėms materijoms, paprasčiausiai, neužtenka nei jėgų, nei lėšų.
Pilvažmogis — ir mene bene pats ryškiausias mūsų laikų herojus. Kartais užmetu akį į kokį nors lietuvišką serialą. Jaunos ponios nieko nedirba. Bet turi pinigų. Brangiais limuzinais laksto į Palangą arba Šventąją, skrenda į Graikiją. Kas antrą seriją renkasi maišus drapanų firminėse parduotuvėse. Filmuose visi tokie nerealūs! Atrodo, jog lietuviai savo turtais jau seniausiai perspjovę ir amerikonus.
Gražus gyvenimas nieko nedirbant tampa jaunų žmonių siekiamybe. Tik vienas kitas protingesnis suvokia pagrindinį materijos dėsnį, jog niekas iš nieko šiaip sau neatsiranda ir skeptiškai žiūri į miesčioniškas madas.
„Trinktelėjo per puikybę,“ — taip apie sunkmečio poveikį žmogui kalba viena tytuvėniškė pedagogė. Ji sako, jog sunkmetis padės mums perkopti į kitą lygmenį — labiau pajausti ne daiktų, o žmogaus proto ir dvasingumo vertę.
Bet ar Jūs, miela mokytoja, ar pensijon jau išėjęs kolega turėjote daug puikybės? Iš mūsų atima ne puikybę, o jau paskutinius žmogiškojo orumo likučius. Lyg paskutinį trupinį iš zylės.
Lietuvoje per daug savižudžių. Per daug kalinių. Sako, kad dešimčiai tūkstančių gyventojų jų tenka 239. Per daug ligonių. Už tai gydymo įstaigose ketina įvesti dvasinio asistento pareigybę, kad žmogus lengviau numirtų.
O gal žmonės žudosi tikrai iš puikybės? Gyvenimas nepatenkina jų lūkesčių. Tuomet jie gyvenimui parodo špygą ir išdidūs išeina. Pasidega ir vienu ypu išgeria viso gyvenimo skausmo dozę.