Pas­vars­ty­mai, kaip vi­ru­sas kei­čia ir ga­li pa­keis­ti mū­sų gy­ve­ni­mus

Veiks­mai ir pa­ni­ka

Pa­sau­lis ne juo­kais pa­šiur­pęs nuo ko­ro­na­vi­ru­so. Šis vi­ru­sas, kaip Pik­to­ji dva­sia. Pak­lup­dė vi­sus – ir tei­siuo­sius, ir nu­si­dė­jė­lius. Net baž­ny­čio­se ne­beau­ko­ja­mos Šven­tos mi­šios. O ką tik sa­kė­me: gal vel­nias nė­ra toks bai­sus, ko­kį jį pie­šia­me? Tei­sy­bė: ne­la­bai to vel­nio ir bi­jo­jo­me. Juk bu­vo žmo­nių, ku­rie už­pul­ti bal­to­sios karš­ti­nės, vel­nius ma­tė ir su jais šne­kė­jo­si. O štai ko­ro­na­vi­ru­sas – pa­slap­tin­gas. Pli­ka aki­mi ne­ma­to­mas. To­dėl už vel­nią bai­ses­nis? Ta­čiau tas vi­ru­sas tik­ras ir gy­vas. Ir gy­ven­ti no­ri. To­dėl ieš­ko šei­mi­nin­ko.

Ne­mo­ka­me nuo jo ap­si­gin­ti

Pas­ta­ra­sis, co­vid–19 vi­ru­sas, pa­sau­lį ne juo­kais įbau­gi­no. Anks­tes­niais me­tais žmo­ni­ja jau bu­vo už­pul­ta ko­ro­na­vi­ru­sų. At­si­lai­kė. Ma­nė­me, jog da­bar tik­rai jau esa­me vi­sa gal­va aukš­tes­ni. Juk nuo mo­der­niau­sios gink­luo­tės braš­ka ar­se­na­lai. Gink­lų to­bu­li­ni­mui ne­gai­li­me mi­li­jar­dų. Nors bom­bų jau tiek, jog ga­li­me ke­lis kar­tus su­sprog­din­ti Že­mę. Tik štai nuo ma­žy­čio vi­ru­so gink­lų ne­tu­ri­me. Kol kas nė­ra nei skie­pų, nei vais­tų. Kaip ma­ži vai­kai – mo­ko­mės su mui­lu nu­si­plau­ti ran­kas.

Vi­ru­sų po­vei­kis

Rim­ti pa­sau­lio žmo­nės tvir­ti­na, jog nau­ja­sis ko­ro­na­vi­ru­sas ken­kia ne tik žmo­nių svei­ka­tai, bet ir pa­sau­lio eko­no­mi­kai. Mat dėl ka­ran­ti­nų ir bai­mių trū­ki­nė­ja glo­ba­li­za­ci­jos me­tais su­kur­ti eko­no­mi­niai ry­šiai. Dau­giau kaip tris de­šimt­me­čius Eu­ro­po­je kur­tą Šen­ge­no erd­vę ko­ro­na­vi­ru­sas į ši­pu­lius su­skal­dė per ke­lias die­nas. Sku­biai už­si­da­ro­me. Į ši­pu­lius jau su­dau­žy­ta pa­sau­lio bend­rys­tė? Vals­ty­bės me­ta di­džiu­les pa­stan­gas vi­ru­sui su­nai­kin­ti. Di­džio­sios vals­ty­bės tam ski­ria mi­li­jar­dus eu­rų. Nors po­li­ti­kai pra­šo žmo­nių ne­pa­ni­kuo­ti, bet žmo­nės, ma­ty­da­mi pa­sau­lio val­džių iš­gąs­tin­gus veiks­mus, puo­la pirk­ti kruo­pų, tua­le­ti­nio po­pie­riaus... Ban­kai pa­sko­loms su­ma­ži­no pa­lū­ka­nas. Siū­lo pi­gių pi­ni­gų, kad pa­gy­dy­tų pra­de­dan­čią ne­ga­luo­ti rin­ką. Ta­čiau dau­ge­liui da­bar ne pi­ni­gai gal­vo­je.

Nie­žu­lys ir nau­jie­nos

Kiek links­mes­nė – tik­ra ne­tik­ra is­to­ri­ja. Vie­nam žmo­gui daž­nai niež­tė­da­vo no­sį. Pa­ka­sy­da­vo, ir praei­da­vo. Žmo­gus net džiaug­da­vo­si, jog niež­ti no­sį. Mat liau­dies iš­min­ties sa­kė: jei­gu niež­ti no­sį – ge­rą nau­jie­ną su­ži­no­si. To­dėl žmo­gus dėl nie­žu­lio per daug ne­suk­da­vo gal­vos. Ta­čiau šio­mis die­nos rei­ka­lai pa­si­kei­tė. Vos žmo­gus no­ri pa­si­ka­sy­ti no­sį, iš­girs­ta min­ty­se Ve­ry­gos, Skver­ne­lio ir Ka­siu­le­vi­čiaus bal­sus, jog ne­ga­li­ma ne­šva­rios ran­ko­mis lies­ti vei­do. To­dėl žmo­gus bė­ga plau­tis su mui­lu ran­kų. Kol nu­si­plau­na ran­kas, praei­na nie­žu­lys. Taip ne­ka­so­ma no­sis vi­sai nu­sto­jo niež­tė­ti. Pa­na­šu, jog to­kie da­ly­kai dau­ge­liui pa­sau­lio žmo­nių nu­ti­ko. Juk ne­plau­to­mis ran­ko­mis lies­ti no­sies, bur­nos, akių ne­pa­ta­ria ne tik mū­sų mi­nist­ras Ve­ry­ga, bet Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės prem­je­ras Džon­so­nas, JAV pre­zi­den­tas Tram­pas, Vo­kie­ti­jos kanc­le­rė Mer­kel ir ki­ti šio pa­sau­lio val­do­vai. Priei­na­me prie iš­va­dos, jog to­dėl vi­sa­me pa­sau­ly­je su­ma­žė­jo ge­rų nau­jie­nų.

Kny­gų skai­ty­mas

Pra­ne­ša­ma, kad pa­sau­ly­je plin­tant ko­ro­na­vi­ru­sui, stai­ga po­pu­lia­rus ta­po Al­be­ro Ka­miu ro­ma­nas „Ma­ras“, iš­leis­tas 1947 me­tais. Kny­go­je au­to­rius su iš­mo­ne ir fan­ta­zi­ja pa­tei­kė vie­no Al­žy­ro mies­to kro­ni­ką. Pap­ras­tas mies­tas, pa­pras­ti žmo­nės, bet į mies­tą įsi­su­kęs ma­ras at­ro­do, kaip Die­vo rykš­tė. Ro­ma­no he­ro­jus dak­ta­ras Ber­na­ras Ri­jė pir­mas pa­ste­bi li­gos ženk­lus ir ska­ti­na mies­to val­džią kuo sku­biau im­tis prie­mo­nių. Kol Ri­jė fik­suo­ja įvy­kius mies­te, val­džia del­sia. Il­gai­niui mies­tui pa­skel­bia­mas ka­ran­ti­nas. Ne­ga­li­ma nei iš jo iš­vyk­ti, nei į jį at­vyk­ti. Ma­ras įsi­ga­li ir mir­ties aki­vaiz­do­je iš­ban­do žmo­nių vie­ny­bę, ti­kė­ji­mą ir bū­ties pra­smin­gu­mą. Li­te­ra­tū­ros ži­no­vai aiš­ki­no, jog ro­ma­ne ap­ra­šy­tas ma­ras ga­li bū­ti ne tik li­ga. Ma­ras ga­li bū­ti ir neį­var­dy­tos epi­de­mi­jos, ka­ro, blo­ka­dos, gam­tos sti­chi­jos, po­li­ti­nės dik­ta­tū­ros įsi­ga­lė­ji­mo sim­bo­lis. Toks sim­bo­lis, ku­ris pa­lie­čia ne vie­ną as­me­nį, šei­mą, o nu­siau­bia iš­ti­sus kvar­ta­lus, vi­są mies­tą...

O štai po te­ro­riz­mo iš­puo­lių 2015 me­tų lapk­ri­tį Pa­ry­žiu­je per­ka­miau­sia kny­ga bu­vo ta­pu­si Er­nes­to He­ming­vė­jaus at­si­mi­ni­mų kny­ga „Šven­tė, ku­ri vi­sa­da su ta­vi­mi“. Šio­je kny­go­je, iš­leis­to­je 1964 me­tais, jau po ra­šy­to­jo mir­ties, ra­šo­ma apie žmo­nes, šven­čian­čius Pa­ry­žiu­je ne­si­bai­gian­čio gy­ve­ni­mo ir mei­lės šven­tę.

Vis­kas – gal­vo­se?

Ką tik skai­tė­me apie gy­ve­ni­mo džiaugs­mą, o da­bar jau puo­lė­me skai­ty­ti apie mis­ti­nį ma­rą. Ne­gi per ke­le­rius me­tus mes taip pa­si­kei­tė­me? Taip smar­kiai pa­si­kei­tė mū­sų pa­si­rin­ki­mai?

Ar vie­naip, ar ki­taip, bet šian­dien sun­ku iš­lik­ti ra­miems. Bi­jo­me: ir vi­ru­sų, ir kri­zių. Ta­čiau juk vi­sos kri­zės ir bai­mės pra­si­de­da mū­sų gal­vo­se. Ne tik pra­si­de­da. Gal­vo­se ir bai­gia­si. Išei­tų, jog la­biau­siai sa­vęs ir rei­kia bi­jo­ti? Pa­gal­vo­ti, ar tik­rai iki šiol gy­ve­no­me taip, kaip rei­kia gy­ven­ti?

Bus ir ge­rų nau­jie­nų

Ko ge­ro, ka­ran­ti­nas ne vie­nam iš mū­sų išeis į ge­ra. Juk tu­rė­si­me dau­giau lai­ko sau ir šei­mai. Su­ži­no­si­me, ko­kius moks­lus mo­kyk­lo­se krem­ta vai­kai, ko­kius žai­di­mus dar­že­liuo­se žai­dė mū­sų ma­žiau­sie­ji. Tu­rė­si­me lai­ko, ku­rio iki šiol ne­tu­rė­jo­me, žvilg­te­rė­ti į mo­kyk­li­nes už­duo­tis. Su jau­niau­siais šei­mos na­riais teks ir slė­py­nių ei­ti, iš­mok­ti vie­ną ki­tą vai­kiš­ką ei­lė­raš­tu­ką ar dai­ne­lę. Tu­rė­si­me lai­ko ir kny­gai. Juk tu­ri­me len­ty­no­se – ne vi­sas iš­me­tė­me į šiukš­lių kon­tei­ne­rius. Tu­ri­me skai­ty­tų ir ne­skai­ty­tų. Net anks­tes­niais me­tais per­skai­ty­tos kny­gos šian­dien pra­bils ki­tais žo­džiais nei prieš ke­lis ar ke­lio­li­ka me­tų. Dar tu­ri­me in­ter­ne­tą, ra­di­ją, te­le­vi­zi­ją. Tad ne­lik­si­me nuo pa­sau­lio at­skir­ti kur­čio­mis na­mų sie­no­mis. Pa­tir­si­me įvai­rių at­ra­di­mų. At­sik­ra­ty­si­me kai ku­rių var­to­ji­mo pri­klau­so­my­bių. Ti­kė­ti­na, kad gal­vo­je ki­taip su­si­dė­lios gy­ve­ni­mo ver­ty­bės. Pa­na­šu, kad kai kas dėl šios pan­de­mi­jos išeis į svei­ka­tą. Tad ir lie­ka vi­siems pa­lin­kė­ti: ge­ros svei­ka­tos!