Mes lyderius ant pjedestalų užkeliame, mes juos ir nukeliame

Redakcijos nuotr.
Feliksas Grunskis.

Įdo­mūs esa­me su­tvė­ri­mai. Bū­na die­nų, kai trokš­ta­me, kad mus suim­tų į na­gą. No­ri­me, kad į sos­tą sės­tų tei­sin­gas ir griež­tas ka­ra­lius. Jei­gu to­kio ka­ra­liaus nė­ra iš kur iš­peš­ti, no­rė­tu­me, kad koks nors smul­kes­nis vir­ši­nin­kas ar bent apy­lin­kės po­li­ci­nin­kas tu­rė­tų pa­na­šių sa­vy­bių. Ki­taip sa­kant, trokš­ta­me tvar­kos ir tei­sin­gu­mo. Ta­čiau, kaip vi­sa­da, vi­si troš­ki­mai, kaip ir vi­sos laz­dos, tu­ri du ga­lus. Vos tik gau­na­me dau­giau tvar­kos, pra­de­da­me trokš­ti dau­giau lais­vių. Ko­dėl ne­si­džiau­gia­me?! Pa­na­šu, kad tvar­kos ir tei­sin­gu­mo no­rė­jo­me dau­giau ne sau, o ki­tiems. Kai tvar­kos ėmė iš mū­sų rei­ka­lau­ti, šiek tiek ap­si­niau­kė pa­dan­gė. Ga­li bū­ti, kad šie mė­gė­jiš­ki svars­ty­mai tru­pu­tį paaiš­ki­na, ko­dėl mes, vos iš­rin­kę sa­vus žmo­nes į val­džią, puo­la­me juos kri­ti­kuo­ti. Vos ne ki­tą die­ną po rin­ki­mų iš po­stų vers­ti. To­dėl bu­vo su­tar­ta, kad ką nors ant pje­des­ta­lo už­kė­lus, su­si­tu­rė­tu­me bent 100 die­nų iš­kel­to­jo ad­re­so ne­lai­dy­ti pik­tų lie­žu­vių. O jau po 100 die­nų ga­li­me va­no­ti į va­lias! Kal­tin­ti, ir ap­kal­tin­ti. Už­mė­ty­ti ak­me­ni­mis ar iki gy­vos gal­vos pri­kal­ti prie gė­dos stul­po. Taip el­gia­mės mes, nors vi­si ne­sa­me be nuo­dė­mės. To­li gra­žu kiek­vie­nam iš mū­sų iki šven­tu­mo. To­dėl mums ne­tu­rė­tų bū­ti sve­ti­mas ir gai­les­tin­gu­mas vie­nam ar ki­tam nu­si­dė­jė­liui.

Ir nu­si­dė­jė­liams leis tap­ti Sei­mo na­riu

Tai, ko ge­ro, su­pra­to ir mū­sų Sei­mas. Po pa­tei­ki­mo pri­ta­rė Kons­ti­tu­ci­jos pa­tai­sai, ku­ri leis­tų per ap­kal­tą nu­ša­lin­tam as­me­niui kan­di­da­tuo­ti į pa­rei­gas, ku­rias pra­de­dant rei­kia pri­siek­ti. Ta­čiau tik į Sei­mo na­rio pa­rei­gas. Ku­rių ga­lės siek­ti praė­jus 10 me­tų, kai Sei­mo na­rio man­da­to ne­te­ko ap­kal­tos pro­ce­so me­tu. Mū­sų iš­rink­tie­ji pra­re­gė­jo, nes Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mas (EŽTT) dar 2011 me­tais yra priė­męs spren­di­mą dėl per ap­kal­tą iš Pre­zi­den­to po­sto nu­ša­lin­to Ro­lan­do Pak­so. EŽTT kons­ta­ta­vo, kad ne­ga­li­ma per ap­kal­tą nu­ša­lin­tam as­me­niui už­draus­ti vi­sam gy­ve­ni­mui kan­di­da­tuo­ti į pa­rei­gas, ku­rio­se rei­kia pri­siek­ti. To­dėl Sei­mas ne­tu­rė­jo kur dė­tis. Rei­kė­jo priim­ti Kons­ti­tu­ci­jos pa­tai­są, nes Lie­tu­vai už EŽTT spren­di­mo ne­vyk­dy­mą grė­sė san­kci­jos. To­dėl Sei­mas leis Ro­lan­dui Pak­sui tap­ti Sei­mo na­riu. Ta­čiau jis ne­ga­lės tap­ti Pre­zi­den­tu, nors bu­vo pri­pa­žin­ta, kad prie­sai­ką su­lau­žė bū­da­mas Pre­zi­den­tu. Va­di­na­si, net ir priė­mus Kons­ti­tu­ci­jos pa­tai­są, po­nas Pak­sas Pre­zi­den­tu ne­ga­lės bū­ti ren­ka­mas iki gy­vos? Kaž­ko­kios dvip­ras­my­bės. Sei­mas EŽTT rei­ka­la­vi­mo įgy­ven­di­ni­mo ima­si jau ke­lin­tą kar­tą, bet vis už­buk­suo­da­vo. Kol neiš­ki­lo tik­ra grės­mė dėl san­kci­jų. Toks jaus­mas, jog kaž­kas pa­niš­kai bi­jo, kad Ro­lan­das Pak­sas, ne­duok Die­ve, dar kar­tą bus iš­rink­tas Pre­zi­den­tu. Ga­li bū­ti, kad daug ko mes ne­ži­no­me. Iš po­no Pak­so ap­kal­tos dau­ge­lis pri­si­me­na­me, tik tapš­no­ji­mą ar tua­le­ti­nio po­pie­riaus ant gal­vos vy­nio­ji­mą... Bu­vo mū­sų iš­rink­ta­sis pa­ša­lin­tas iš po­sto. Ta­po pir­mu vals­ty­bės pre­zi­den­tu Eu­ro­po­je, per ap­kal­tą pa­ša­lin­tu iš pa­rei­gų

Ap­kal­ta gre­sia JAV pre­zi­den­tui

JAV ne taip, kaip Eu­ro­po­je. Ap­kal­tos iš­rink­tiems pre­zi­den­tams jau bu­vo ke­lios. Da­bar­ti­niam JAV pre­zi­den­tui Do­nal­dui Tram­pui ap­kal­ta bu­vo gra­sin­ta vos ne nuo pir­mos die­nos po inau­gu­ra­ci­jos. Bu­vo ieš­ko­ma jo ko­man­dos są­sa­jų su Ru­si­ja, ki­to­kių da­ly­kų. Da­bar jau po­no Tram­po opo­nen­tai ap­ti­ko rim­tes­nį da­ly­ką. Pa­si­ro­do: JAV pre­zi­den­tas Do­nal­das Tram­pas as­me­niš­kai bu­vo nu­ro­dęs sa­vo dar­buo­to­jams įšal­dy­ti be­veik 400 mi­li­jo­nų do­le­rių pa­gal­bą Uk­rai­nai. O po ke­lių die­nų te­le­fo­nu pa­skam­bi­no Uk­rai­nos pre­zi­den­tui Vo­lo­dy­my­rui Ze­lens­kiui ir pra­šė tir­ti jo po­li­ti­nio prie­ši­nin­ko Džo Bai­de­no sū­naus vers­lo rei­ka­lus Uk­rai­no­je. Tad ki­lo klau­si­mas: ar pre­zi­den­tas ga­lė­jo ne­de­ra­mai pa­si­nau­do­ti sa­vo po­stu ir spaus­ti už­sie­nio vals­ty­bę pa­dė­ti jam dėl jo pa­ties per­rin­ki­mo per­spek­ty­vų? Po­nas Tram­pas tvir­ti­na, kad ne­pa­da­rė nie­ko blo­ga. Ir nei­gia, kad bet ko­kie pra­šy­mai pa­dė­ti gau­ti komp­ro­mi­tuo­jan­čios in­for­ma­ci­jos apie Bai­de­nus bu­vo su­si­ję su pa­gal­bos įšal­dy­mu. Rim­ti da­ly­kai, pa­žiū­rė­sim, kas už At­lan­to dė­sis.

Iš­va­da

Žiū­rim, ką tu­rim. Iš­ren­ka­me pa­čius pa­čiau­sius iš mū­sų. To­dėl no­ri­me, kad jie, at­si­sė­dę į sos­tus, tap­tų šven­tai­siais. Ta­čiau jie - to­kie pat, kaip mes vi­si. Tad: jei­gu ku­ris ir jau­čia­mės šven­tes­nis už Po­pie­žių, ne­gi bū­ti­nai rei­kia į ne to­kį šven­tą mes­ti ak­me­nį? Pa­si­ro­do: rei­kia! Ko­dėl? Ki­taip ne­tu­rė­si­me nei tvar­kos, nei tei­sin­gu­mo!

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.