Lyg netekę valstybės

„Biržiečių žodžio“ nuotr.
Ir vėliava mūsų, ir himną girdime, matome paradus valstybės dienos proga, tačiau kiek kartų patikrintas, todėl neapgaunantis jausmas, vos tik akis įsmeigus į tolį, neduoda mums ramybės – kažkas ne taip. Lietuvą matome, tačiau nebegirdime, nebekalbame apie ją. Nešiojamės savyje, nedrįsdami garsiai tarti – aš lietuvis, mano tėvai, seneliai, mano vaikai lietuviai, mano šeima lietuviška. Kai drįstantys būti lietuviu viešumoje išrodo keistuoliais, o žmogus su trispalve rankoje gatvėje ne švenčių metu valdžiai kelia tikrą nerimą.

Kas atsitiko po trisdešimties nepriklausomybės metų, kai dar gūdžiam tarybmetyje žilagalviai profesoriai, pasikvietę apsilankyti pas save studentus, pradėdavo tyliai dainuoti „Lietuva brangi“ ir įtraukdavo „žaliasnapį“, kylantį skrydžiui jaunimą. Rašau, nes pats taip dainavau dar nesuprasdamas, kodėl tyliai ir kodėl dainuojant kažkas taip spaudė krūtinę. Kai vėliau tą pačią dainą jau drąsiai traukė dešimtys tūkstančių žmonių Vingio parke. Didžiuodamiesi, su ašaromis akyse.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/