Kritika – botagas politikams

Po­pu­lia­ria­me ru­sų se­ria­le „Na­ša Ra­ša“ kons­jer­žas Liud­vi­gas Aris­tar­cho­vi­čius derg­da­vo prie gy­ven­to­jų bu­tų du­rų, o po to ste­bė­da­vo­si, klaus­da­mas kas tai pa­da­rė. Bir­žų ra­jo­no po­li­ti­kai el­gia­si pa­na­šiai, nes bi­jo kri­ti­kos kaip ug­nies. Va­di­na ją me­lu, pur­vu, šmeiž­tu, „va­ry­mu“.

Tau­ti­ni­nin­kų-res­pub­li­ko­nų ly­de­ris Val­de­ma­ras Val­kiū­nas neį­vyk­dė pra­ktiš­kai nė vie­no sa­vo rin­ki­mi­nės pro­gra­mos punk­to. Ir net ne­pra­dė­jo jos vyk­dy­ti. Siek­da­mas nau­jos ka­den­ci­jos, net pri­pa­ži­no, kad ne pa­ts ją ra­šė, nors prieš tai te­le­vi­zi­jos de­ba­tų me­tų at­sa­kin­gai pa­reiš­kė – „pa­ts kū­rė“. Kon­ser­va­to­rių ly­de­rė Iru­tė Var­zie­nė die­va­go­jo­si nie­ka­da ne­dirb­sian­ti kar­tu su Val­de­ma­ru Val­kiū­nu, ta­čiau var­dan po­sto pa­my­nė prin­ci­pus. So­cial­de­mok­ra­tų ly­de­rė Aud­ro­nė Garš­vai­tė, kan­di­da­ta­vu­si į Bir­žų ra­jo­no va­do­vo po­stą, ža­dė­jo, kad spręs aukš­tų ši­lu­mos kai­nų pro­ble­mą, nors bū­tent jos par­ti­jos na­riai jas su­kė­lė. Kai ži­niask­lai­da pa­ro­do aki­vaiz­dų po­li­ti­kų me­lą ar gud­ra­vi­mą, jie pra­de­da neig­ti aki­vaiz­džius da­ly­kus. Iš vi­so su­si­da­ro įspū­dis, kad tai „ne­klys­tan­čių­jų“ ir „tei­sin­guo­lių“ kas­ta, ku­riems rū­pi ge­rai at­ro­dy­ti vi­suo­me­nė­je, o ne spręs­ti pa­pras­tų žmo­nių pro­ble­mas. Daž­nai ten­ka su­si­dur­ti, kad ge­ras žmo­gus, iš­rink­tas į aukš­tą po­stą, taip „pa­si­ke­lia“, kad jau ne­be­sis­vei­ki­na su kraš­tie­čiais, ne­pai­so ki­tų nuo­mo­nės, ne­beat­sa­ko te­le­fo­nu, neį­si­gi­li­na į klau­si­mus. Po­li­ti­ko­je la­bai grei­tai at­si­sklei­džia žmo­gaus vi­dus ir pa­si­ro­do tik­ra­sis „aš“. To­dėl ži­niask­lai­dos ir vi­suo­me­nės ak­ty­vu­mas tam­pa gy­vy­biš­kai svar­biu da­ly­ku. Ne­ga­li­ma ty­lė­ti, jei ma­to­ma aki­vaiz­di ne­tei­sy­bė, bū­ti­na veik­ti, jei ne­spren­džia­mos pro­ble­mos. Kri­ti­ka – tai ne me­las, ne „va­ry­mas“, ne pur­vas, o bo­ta­gas po­li­ti­kams, kad neužs­nūs­tų pa­to­gio­se sa­vi­val­dy­bės kė­dė­se, ku­riuos rei­kė­tų pa­keis­ti ne­pa­to­giais suo­lais.

Taip, man te­ko ves­ti dvie­jų Bir­žų ra­jo­no me­rų rin­ki­mi­nes kam­pa­ni­jas. Juo­kin­giau­sia, kad tiek V. Val­kiū­no, tiek V. Ja­rec­ko el­ge­sys po rin­ki­mų ko­ne iden­tiš­kas – žmo­nės, pa­dė­ję jiems lai­mė­ti, tam­pa ne­rei­ka­lin­gi. Pa­vyz­džiui, G. Nau­sė­da po rin­ki­mų iš­sau­go­jo vi­są sa­vo ko­man­dą, pa­kvies­da­mas ją dirb­ti į pre­zi­den­tū­rą. Bir­žų po­li­ti­kams lai­kas su­pras­ti, kad tik su ko­man­da ga­li­ma nu­vers­ti kal­nus. Kal­bu ne apie sa­ve, o apie vi­są „Vie­nin­gų­jų Bir­žų“ są­ra­šą, ku­rio kiek­vie­nas na­rys pri­si­dė­jo prie is­to­ri­nės per­ga­lės ir tu­ri mo­ra­li­nę tei­sę rei­ka­lau­ti, kad rin­ki­mų pro­gra­ma bū­tų vyk­do­ma ir iš­sa­ky­ti ži­niask­lai­do­je sa­vo min­tis. Iki šiol V. Ja­rec­kas neį­gy­ven­di­no rin­ki­mų pa­ža­do įkur­ti koor­di­na­ci­nę ta­ry­bą, ku­rią su­da­ry­tų Bir­žų ra­jo­no bend­ruo­me­nių at­sto­vai, ži­niask­lai­dos at­sto­vai, vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos. Jo­je ga­li­ma bū­tų ap­svars­ty­ti svar­bius ir ašt­rius klau­si­mus, to­kius kaip bend­ruo­me­ni­nių vai­kų na­mų sta­ty­bą ar­ba spor­to cent­ro sta­ty­ba.

Kal­bant apie šių die­nų rea­li­jas, nu­ste­bi­no kon­ser­va­to­rių bei so­cial­de­mok­ra­tų pa­reiš­ki­mai, kad I. Var­zie­nė į švie­ti­mo sky­riaus ve­dė­jos pa­rei­gas, o R. Gau­die­šius į Bir­žų mies­to se­niū­nus, ne­bu­vo iš­rink­ti dėl par­ti­nės pri­klau­so­my­bės. Ar tu­ri kaž­ką bend­ro na­rys­tė po­li­ti­nė­je or­ga­ni­za­ci­jo­je su pro­fe­sio­na­lu­mu ir re­pu­ta­ci­ja? Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius V. Ei­du­kas ver­ti­no ne po­li­ti­nes pa­žiū­ras, o da­ly­ki­nes sa­vy­bes, ži­nias, tu­ri­mas ydas ir re­pu­ta­ci­ją. I. Var­zie­nė kaž­ka­da ne­su­ge­bė­jo lai­mė­ti net mo­kyk­los di­rek­to­riaus kon­kur­so. Bū­nant ra­jo­no va­do­ve, taip pat tvar­kos švie­ti­mo sfe­ro­je neį­ve­dė. Tai ką ji nu­veik­tų ta­pus švie­ti­mo sky­riaus va­do­ve? Gau­tų tie­siog al­gą ir tiek. R. Gau­die­šiui ko­ją pa­ki­šo taip pat rim­tos prie­žas­tys.

Be­je, opo­zi­ci­niai po­li­ti­kai pik­ti­no­si, kad dirb­ti pa­pras­ta spe­cia­lis­te į Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bę iš Kau­no bu­vo per­kel­ta li­be­ra­lo A. Vait­ke­vi­čiaus drau­gė S. Au­či­nai­tė. Kas blo­go, kad į Bir­žų ra­jo­ną at­vy­ko dirb­ti jau­nas, iš­si­la­vi­nęs ir ak­ty­vus žmo­gus. Tik tai, kad jis yra kaž­kie­no drau­gas? O juk sa­vi­val­dy­bė­je jau­nų spe­cia­lis­tų tik­rai trūks­ta. Taip pat pri­si­min­ki­me, kiek sa­vo par­ti­nių ko­le­gų į šil­tas ir pel­nin­gas va­do­vų kė­des įtai­sė V. Val­kiū­nas ir I. Var­zie­nė. Už­ten­ka pa­mi­nė­ti spor­to cent­ro di­rek­to­rių S. Mit­ro­chi­ną ir so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro di­rek­to­rių E. Šer­ną. Ar ne­kve­pia dvi­vei­diš­ku­mu?