Knygos - vieniems vertybė, o kiti jose mato špygą

Tra­kų mies­to bib­lio­te­ki­nin­kai su­ju­di­no vi­suo­me­nę. No­rė­da­mi pa­trauk­ti žmo­nių dė­me­sį su­gal­vo­jo iš kny­gų pa­da­ry­ti skulp­tū­rą. Ėmė se­nas nu­ra­šy­tas kny­gas, dū­rė jo­se sky­les. Kny­gas vė­rė ant vir­bų. Vir­bus su kny­go­mis su­mon­ta­vo. Taip pa­da­rė skulp­tū­rą, ku­rią pa­va­di­no "Kny­gų šaš­ly­ku". Švie­suo­me­nė to­kiu bib­lio­te­ki­nin­kų el­ge­siu pa­si­pik­ti­no. Skulp­tū­ra bu­vo iš­mon­tuo­ta. Din­go iš akių. Ta­čiau su­kė­lė min­čių. Vi­so­kių.

***

Kny­gos my­lė­to­jų ma­ny­mu, taip elg­tis su kny­go­mis ne­de­ra. Bai­sus pa­si­ty­čio­ji­mas! Kny­gas, lyg mė­sos ga­ba­lus, per­vė­rė vir­bais! Tarp skulp­tū­ro­je pa­nau­do­tų kny­gų - ne tik lie­tu­vių, bet ir už­sie­nio au­to­rių kū­ri­niai. Iš­nie­kin­tų kny­gų fo­tog­ra­fi­jos jau pa­skli­do so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Ma­to­me už­sie­nio kla­si­kų kū­ri­nių. Ga­li kil­ti tarp­tau­ti­nis skan­da­las! Pa­sau­lis pa­ma­nys, kad lie­tu­viai, kaip ink­vi­zi­to­riai su­si­do­ro­ja su jiems ne­pa­tin­kan­čiais au­to­riais. Bai­siau nei kny­gų de­gi­ni­mas lau­žuo­se! Gal taip. O gal ki­taip. Ne­gi žmo­niš­kiau bū­na, kai se­nos kny­gos, kaip ma­ku­la­tū­ra ati­duo­da­mas po­pie­riaus fab­ri­kui. Kur iš kny­gų pa­ga­mi­na­mas tua­le­ti­nis po­pie­rius. Ta­da nei šių die­nų ra­šy­to­jams, nei kla­si­kams šir­dies jau ne­skau­da?

***

Yra nuo­mo­nė, jog se­nas, api­ply­šu­sias, nu­ra­šy­tas kny­gas bib­lio­te­kos tu­rė­tų iš­da­lin­ti gy­ven­to­jams. Gal ir ga­lė­tų, jei­gu at­si­ras­tų no­rin­čių tas kny­gas im­ti ir skai­ty­ti. Ne­be tie lai­kai, kai kny­gos bu­vo dva­sios lo­by­nai, ži­nių šal­ti­niai. Tu­ri­me krū­vą al­ter­na­ty­vų. Te­le­vi­zi­jos su se­ria­lais ir rea­ly­bės šou! So­cia­li­niai tink­lai su tie­sio­gi­nėms įvy­kių trans­lia­ci­jo­mis ir stand-upais! Jei­gu kas neaiš­ku, pa­si­gūg­li­ni ir tam­pi pro­tin­ges­nis už bet ko­kį pro­fe­so­rių!

***

Kai kny­gos ne­bė­ra di­de­lė ver­ty­bė, sun­ku bū­tų su­si­kal­bė­ti. Ta­čiau su­si­kal­ba. Vie­nas žmo­gus, kal­bė­da­mas apie mū­sų eko­no­mi­kos bė­das, me­ta­fo­riš­kai sa­kė, jog tai pa­na­šu į gy­vu­lių ūkį. Ir ci­ta­vo spar­nuo­tą po­sa­kį iš Džor­džo Or­ve­lo kny­gos "Gy­vu­lių ūkis", kur ra­šo­ma, jog vi­si gy­vu­liai ly­gūs, bet kai ku­rie ly­ges­ni už ki­tus. Šios kny­gos ne­skai­tęs pa­šne­ko­vas su­ti­ko, kad gy­vu­liai nė­ra ly­gūs. Vie­ni ūki­nin­kai iš Eu­ro­pos Są­jun­gos už vie­nus gy­vu­lius gau­na di­des­nes, o už ki­tus - ma­žes­nes iš­mo­kas. Ir abu tei­sūs, nors vie­nas iš jų Or­ve­lo kū­ri­nio ir ne­bu­vo skai­tęs.

***

To­kie lai­kai, kai ku­rie žmo­nės ne­ša iš na­mų kny­gas ir me­ta jas į kon­tei­ne­rį. Nie­kas už tai ne­nu­baus. Juk kny­ga nė­ra pa­vo­jin­ga at­lie­ka, kaip ko­kia au­to­mo­bi­lio pa­dan­ga. Vis dau­giau na­mų, ku­riuo­se nė­ra kny­gų. Pa­to­giau - ne­si­ren­ka dul­kės. Ta­čiau su­ma­niai pa­si­tei­si­na: kny­gų ne­tu­ri, nes jos bran­gios. To­dėl bran­gios, nes ma­žė­ja skai­ty­to­jų. Dėl tos pa­čios prie­žas­ties kai­muo­se vie­na po ki­tos už­da­ri­nė­ja­mos bib­lio­te­kos. Svars­to­ma vie­toj bib­lio­te­kų per kai­mus ir vien­sė­džius pa­leis­ti knyg­ne­šius. Gra­žu bū­tų, jei­gu ne­bū­tų liūd­na. Mat at­pi­go dva­si­nis pe­nas. Daž­nai va­do­vau­ja­ma­si po­žiū­riu, jog su kny­go­mis pil­vo ne­pri­ki­ši. Sa­ko: bū­tų ge­riau, jei­gu kas pi­gių kruo­pų at­neš­tų! Kai ši­taip, ta­da la­bai tin­ka liau­dies pa­tar­lė: žiū­ri į kny­gą, ma­to špy­gą. Kol kas to­kie da­ly­kai de­da­si. Tik ne­rei­kia pra­ras­ti vil­ties. Štai su­grįž­ta į na­mus pa­te­fo­nai ir vi­ni­li­nės plokš­te­lės. Gal ir kny­gos ka­da nors į tuš­čius na­mus su­grįš. Gal kny­gų pa­siilg­si­me. Nie­ka­da ne­rei­kia sa­ky­ti, kad taip ne­bus. Šia­me pa­sau­ly­je vis­ko jau bu­vo, tad vis­ko dar ga­li bū­ti.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.