Naujausios
KOMENTARAS
Jėzaus išbandymas
Rita ŽADEIKYTĖ
Netrumpoje eilėje prekybos centre ant pirkėjų gausiai nukrauto prekėmis prekystalio moteris padėjo vieną vienintelę žvakę stiklo indelyje. Tokias degame kapinėse. Rankoje spaudė pilką vieno lito monetą. Atpažinau moterį iš to paties tamsmargio sustirusio nuo purvo megztinio ir iš veido — išpurtusio, pamėlusio. Benamė, gyvenanti Šiaulių benamių slėptuvėje.
Ji pardavėjai padavė rankose ilgai šildytą litą, įsikišo žvakę į rankovę, nes neturėjo jokio maišelio ir nuleidusi galvą išėjo iš parduotuvės į šaltą žiemą, slėptuvės link.
Mačiau ją rudenį, kaip įsiutusią katę kovojančią už benamių slėptuvę. Ji kovojo ne už šildymą, ne už elektrą, ne už vandenį, kuriuos slėptuvėje buvus išduoda tik nupjauti vamzdžiai ir nukarpyti laidai. Ji kovojo už stogą. Ji taip ir šaukė tamsiame, prišnerkštame rūsyje: „Palikit mums nors stogą! Mes niekur nesitrauksim, nors dujomis tegul nuodija!“.
Jai ir jos likimo draugams tiek ir tereikia šioje žemėje, iš šios valdžios ir iš mūsų. Tik — po žemėmis esančios slėptuvės. Visa kita ji su savo draugais susiranda pati. Renka metalą, butelius, knisasi po konteinerius.
Prisiminiau, kaip Šiaulių miesto valdžia praeitą rudenį norėjo išvyti iš slėptuvės benamius. Biurokratai tai vadino gelbėjimu. O benamiai nuo jų gelbėjimo klykė ir grasino susideginti, jeigu iš jų atims vienintelį stogą. Atstojo nuo slėptuvės ir benamių. Dievas davė proto atstoti? Abejoju. Veikiau — išsigando. Kai į šią istoriją įsikišo žiniasklaida, valdininkai susizgribo: nekaip atrodys nuotraukose ir televizijos reportažuose traukiami iš slėptuvės klykiantys benamiai ir juos prižiūrintys biurokratai.
Dar vieną išbandymą Šiaulių benamiai surengė valdžiai per patį viduržiemį. Benamiai per šalčius traukia pasišildyti į ligoninę. Ten jie važiuoja su taksi tapusiais greitosios pagalbos automobiliais. Apsimeta, kad susirgo, praeiviai iškviečia greitąją.
Nei policininkai, nei medikai neišdrįsta mesti benamių į šaltį.
Išeitį sugalvojo Socialinės paramos skyriaus vedėja Rita Blauzdavičienė. Kad „žmoniškiau“ būtų benamius išmesti į gatvę, skyrius prispausdins lapelių, kuriuose bus nurodyta, kur benamis gali kreiptis pagalbos. Kur benamis dės tą lapelį, nesunku atspėti.
Taip valdininkai supranta rūpestį benamiais. Taip valdininkai stengėsi iš bėdžių atimti stogą, nes kai kam galbūt prireikė žemės patrauklioje miesto vietoje. Ką iš valkatų paimsi, o draugeliui suveikti žemės gabalą geroje vietoje ir pigiai — čia tai darbas ir prasmė.
Rodos, prie žaizdos dėk Sveikatos skyriaus vedėjos Jolantos Stirbienės rūpestį kitais Šiaulių bėdžiais — narkomanais. Prisidengus pagalba narkomanams keleris metus iš miesto biudžeto buvo pumpuojama po keliasdešimt tūkstančių litų. Oficialioji pagalba — keisti narkomanams švirkštus. Tikroji — sukurti keletą darbo vietų saviems ir jiems mokėti tūkstantines algas. Dar už pagalbai narkomanams skirtus pinigus reikia pirkti ir automobilį. O švirkštams iš tų keliasdešimties tūkstančių gal ir liks keli šimtai litų.
Narkomanai spjaudosi dėl tokios pagalbos. Tokios jiems iš viso nereikia. To reikia valdininkams, kad papumpuotų pinigus ir galėtų pasigirti, kad Šiauliuose vykdoma narkomanijos prevencijos programa. O tada jau galima lįsti ir į Europos Sąjungos fondus. Ten sumos jau didesnės, o narkomanams, kurių vardu gaunami pinigai vėl — špyga.
Sakysite, šitiek tvarkingų žmonių gyvena krizės pusbadžiu, o čia imsi rūpintis valkatomis ir degradais?
Atsakymą, ką daryti su tokiais bėdžiais ir kaip išgelbėti save, ne tik juos, dar prieš 2000 metų davė toks Mokytojas vardu Jėzus: „Visa, ką padarei mažiausiam iš mano brolių, man padarei“.
Tai yra išbandymas kiekvienam iš mūsų. Kiekvienam iš valdininkų, kurie gauna algą už tai, kad rūpintųsi, o ne skriaustų.
Išlyginti tų bėdžių kupros mes nepajėgūs. Galime bent jau neatimti panašios į kapą slėptuvės, bent jau nesipelnyti iš bėdžių vargo, iš narkomano švirkšto.
Mes tokie dosnūs, kai tereikia paspaudyti mygtukus mobiliajame telefone ir išsiųsti kelis litus aukos. Bet taip sunku padėti čia pat, šalia, esančiam pačiam silpniausiam. Ar mes turime galią iš Jėzaus atimti ubago lazdą?