Naujausios
***
Būna, kad jaunam žmogui laikas teka neskubėdamas. Norint jį paskubinti dažnai krečiamos visokios kvailystės. Brandžiam žmogui laikas tiksi, kaip gerai suderintas laikrodis. Mat didžiuma planų įgyvendinti arba sužlugdyti. Senoliams laikas pasibaido – į pakalnę lekia beveik be stabdžių. Teka, kaip smėlis pro pirštus, nes nieko nuveikti, pakeisti nebegali. Lieka tik prieš saulutę ant suolelio sėdėti ir viską stebėti? Kur krypsta mintys?
***
Kur daugiau kryps, jeigu ne į politiką?! Panašu, kad šių dienų politikoje brandos nė kvapo. Vien paaugliškos ar jaunatviškos šėlionės. Šio pasaulio dėdės bei tetos kartais nei iš šio, nei iš to paleidžia liežuvius. Ir įbrendama į bėdas, kad nesugebėta liežuvio už dantų laikyti. Prasideda vos ne kryžiaus karai. Juose nukenčia, galvas padeda niekuo dėti, nekalti žmonės. Todėl ir ginkluojamės nuo galvos iki kojų, kad galėtume pliaukšti, kas ant seilės užeina? Ir tai pavadiname atgrasymo politika? Tačiau juk pasaulyje veikia Izaoko Niutono dėsnis, kuris sako, kad bet koks veiksmas visada lygus atoveiksmiui. Arba, kaip sako lietuvių liaudies patarlė: ką pasėsi, tą ir pjausi.
***
Tačiau ne visada pjaunama, kas pasėjama. Juk daug tuščių pažadų, kurie netampa darbais, pasėjama per rinkimų karštines. Daug malkų, nors vežimu vežk, priskaldoma vien tam, kad kažkas gautų valdžios vadeles. Ne už dyką sukasi tušti vėjo malūnai. Pudruojamos rinkėjų smegenys. Pudros gauna ir patys politikai. Tada žiūri į savo glamūrinius atvaizdus ant tvorų. Ir negali savimi atsigrožėti! Skaito patarėjų bei bedražygių jam parašytas kalbas ir pasijunta proto bokštu! Kol nesusiduria vienas akis į akį su gyvenimu ir ko nors nelepteli?! Ir pamatome, kad karalius iš tikrųjų nuogas?!
***
Kodėl pasaulis toks pakrikęs? Gal todėl, kad kiekvienas iš mūsų esame pasaulio centras? Esame protingiausi, galintys valdyti jeigu ne visą pasaulį, tai bent vadovauti kokiam nors megztų kepuraičių būreliui. Suprantama, ne visi galime atsidurti ant aukščiausio laiptelio. Juk kiekvienam – savas gyvenimo kryželis. Aiškiau tik karalystėse, kur gimstama princais ir princesėmis. Vėliau tampama karaliais ar karalienėmis. Kitose, ne karališkose padangėse, tenka rengti vienokius ar kitokius rinkimus. Ir į karališkus sostus pasodinti ką nors iš saviškių, kuo artimesnį pagal savo atvaizdą. Ir ką turime?!
***
Nesvarbu, ką turime, ką išrenkame. Viskas juk mūsų galvose! Mes valdome amerikas, azijas, afrikas... Mintyse ne vienas esame į miltus sumalę Emanuelį, Donaldą, Vladimirą, Aurelijų, Saulių, Dalią, Valdą, Borisą, Angelą... Mūsų valdžioje visas pasaulis, kurį vertiname pagal savo sugedimo laipsnį. Tad nėra ko zirzti, kad tas ar anas šio pasaulio dalykas nėra geras ir patrauklus? Žvelk giliau! Į save! Tada pamatysime ir suprasime, kodėl pasaulis toks, tarsi būtų maišu trenktas?