Apie proto prašviesėjimus, vilkų pėdas ir klaidas

Kaip ir rei­kė­jo ti­kė­tis, ka­žin ko­kių po­ky­čių, pa­li­kus už nu­ga­ros dar vie­nus me­tus, neį­vy­ko. Pa­sau­lis kaip kvai­lio­jo, taip kvai­lio­ja. Bū­na mo­men­tų, jog pli­ka aki­mi pa­ste­bi­me pro­to trū­ku­mus. Kal­bo­se. Veiks­muo­se. Bū­na ir pra­gied­rė­ji­mų ar pra­švie­sė­ji­mų, nes kar­tais pri­pa­žįs­ta­ma ne­ge­rai pa­da­rius ar su­kly­dus. Tai tei­kia vil­čių, kad pa­sau­lis, ku­ria­me yra ir mū­sų bran­gi Lie­tu­va, sa­vo vie­tą po Sau­le su­ras. Ne ri­sis že­myn, o kils aukš­tyn. Žiū­ri­me, ką sa­vo­je pa­dan­gė­je tu­ri­me.

Ne­be­kels mi­nis­te­ri­jos

Šios ka­den­ci­jos val­džia bu­vo su­ma­niu­si Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­ją iš­ke­ti į Kau­ną. Ke­le­rius me­tus bu­vo gin­či­ja­ma­si: iš­kel­ti ar neiš­kel­ti?! Vie­ną die­ną sa­kė: kel­sim! Ki­tą die­ną pa­kau­šius krapš­tė: pa­lū­kė­sim! Taip val­džia – nei da­rė, nei ne­da­rė. Vil­niu­je mi­nis­te­ri­ja vei­kė. O Kau­ne bu­vo ku­ria­ma veid­ro­di­nė mi­nis­te­ri­ja. Bū­si­mų po­ky­čių iš­si­gan­dę, Vil­niu­je iš mi­nis­te­ri­jos dar­bo ki­tur ieš­ko­tis išė­jo apie 70 dar­buo­to­jų. Ne­no­rė­jo vil­nie­čiai į Kau­ną dirb­ti va­ži­nė­ti. Kaž­kas net pa­juo­ka­vo, jog mi­nis­te­ri­jos iš­kė­li­mas pri­lyg­tų ban­dy­mui Vil­niaus „Ry­to” sir­ga­lius pri­vers­ti sirg­ti už Kau­no „Žal­gi­rį”. Da­bar val­džia, atė­jus nau­jam že­mės ūkio mi­nist­rui, pra­re­gė­jo. Nusp­ren­dė, jog nė­ra nei tei­si­nio, nei eko­no­mi­nio, nei mo­ra­li­nio pa­grin­do mi­nis­te­ri­ją iš Vil­niaus į Kau­ną iš­kel­ti. Ko­dėl bu­vo su­ma­ny­ta tą mis­te­ri­ją iš­kel­ti į Kau­ną? Aiš­ki­no, jog taip bus da­ro­ma dėl re­gio­ni­nės po­li­ti­kos stip­ri­ni­mo. Juk Kau­nas joks re­gio­nas?! Bū­tų su­ma­nę mi­nis­te­ri­ją iš­kel­ti į Bir­žus ir iš­kė­lę, bū­tų tik­rai ge­rai pa­da­rę.

Vil­kai

Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja jau ruo­šia­si nu­trauk­ti vil­kų me­džio­ji­mo 2019-2020 me­tų se­zo­ną. Mat jau su­me­džio­ti be­veik vi­si iš pla­nuo­tų su­me­džio­ti 120 vil­kų. Nors vil­kus dar bū­tų ga­li­ma me­džio­ti iki ba­lan­džio 1 die­nos. Ta­čiau val­di­nin­kai nu­spren­dė, jog ga­li­ma nu­šau­ti tik 120 plėš­rū­nų. Kaip nu­sta­tė to­kį skai­čių? Aiš­ki­na, jog su­skai­čia­vo vil­kų pė­das snie­ge. Nors to tik­ro snie­go jau se­niai ne­ma­tė­me! Kai to­kia su­maiš­tis me­džiok­lės plo­tuo­se, ar rei­kia ste­bė­tis, jog pa­ty­ręs me­džio­to­jas šau­na į šer­ną ir pa­klo­ja stumb­rą?!

Lo­ši­mai ir svai­ga­lai

Sei­me bran­di­na­ma min­tis, jog azar­ti­nių lo­ši­mų rek­la­mo­se bū­tų pri­va­lo­ma per­spė­ti apie lo­ši­mų ri­zi­kas. Da­bar sa­ko­ma: ne­lo­ši – ne­lai­mė­si! Jei­gu bus pri­va­lo­ma pra­neš­ti apie ri­zi­kas, gal ta­da rek­la­mo­je sa­kys: lošk, kol pa­sku­ti­nes kel­nes pra­lo­ši! Gal rei­kė­tų at­šauk­ti ir al­ko­ho­lio rek­la­mos drau­di­mą, tik rek­la­muo­jant svai­ga­lus pra­neš­ti, jog nuo jų ga­li­ma ap­svaig­ti?

Ci­ta­tos apie klai­das

17 am­žiaus pran­cū­zų ra­šy­to­jas ir eseis­tas Fran­sua de La­roš­fu­ko yra pa­ra­šęs, jog klai­dos do­va­no­ti­nos, jei tu­ri jė­gų pri­si­pa­žin­ti kly­dęs. O ką da­ry­ti, jei­gu ne­no­ri­me klai­dų pri­pa­žin­ti? Ta­da ne­rei­kia ei­ti į val­džią, nes, pa­sak po­no Fran­sua de La­roš­fu­ko, mes leng­vai pa­mirš­ta­me sa­vo klai­das, kai jos ži­no­mos tik mums vie­niems. Ele­men­ta­ru!