Apie pokyčius, pokyčių baimę ir jų reikšmę mūsų gyvenime

***

Vi­saip bū­na. Net nau­jes­nė­je ir pa­to­ges­nė­je lo­vo­je ke­lias nak­tis pra­sčiau mie­ga­me, kol prie bal­do pri­pran­ta­me. Trūks­ta se­nos lo­vos girgž­de­sio ar net iš čiu­ži­nio iš­lin­du­sios spy­ruok­lės. Vė­liau, pri­pra­tus prie ge­ro daik­to, net su­riš­to į se­nus pa­ta­lus ne­pa­gul­dy­tum. Yra at­si­ti­kę, jog žmo­gų nau­jo­je lo­vo­je ne­mi­ga už­puo­lė. Te­ko iš dar­ži­nės at­gal se­ną grioz­dą į mie­ga­mą­jį temp­ti. Vi­so­kių po­ky­čių mū­sų gy­ve­ni­muo­se bū­na. Mat vi­so­kių žmo­nių bū­na. Žmo­nės pa­gal sa­vo bū­dus ar įsi­ti­ki­ni­mus net į par­ti­jas ar drau­gi­jas bu­ria­si. Ži­no­me li­be­ra­lų, kon­ser­va­to­rių, re­for­ma­to­rių, ve­ge­ta­rų, lais­va­ma­nių, ra­di­ka­lų ar dar ko­kių žmo­nių sam­bū­rius.

***

Ta­čiau dau­ge­lis žmo­nių, net bi­jan­tys per­mai­nų, trokš­ta po­ky­čių. Gal no­ras ką nors keis­ti glū­di ge­nuo­se. Nuo tų lai­kų, kai mū­sų pro­tė­viai iš me­džių iš­li­po. Bi­jo­jo, bet iš­li­po. Ir nie­ko bai­saus neat­si­ti­ko. Gal kam nors žiau­riai ne­pa­si­se­kė. Liū­tas ar koks ki­tas žvė­ris suė­dė. Apie tai is­to­ri­ja nu­ty­li, nes mums la­biau prie šir­dies sėk­mės is­to­ri­jos. Taip ir gy­ve­na­me: bi­jo­me keis­ti, bet nuo­lat no­ri­me ką nors pa­keis­ti.

***

Gam­to­je tu­ri­me pa­vyz­džių, kai gy­vū­nai kei­čia kai­lius. Gir­di­me, jog kai ku­rie po­li­ti­kai ir­gi su­ge­ba pa­keis­ti ar iš­vers­ti kai­lius. Nie­ko blo­go, jei­gu tai neat­si­rūgs­ta ki­tiems. Blo­giau kai koks iš­vers­tas­kū­ris at­si­sė­da į val­džios kė­dę ir ima­si neap­gal­vo­tų per­mai­nų. Ta­da at­si­tin­ka net neįp­ras­tų ar ko­miš­kų da­ly­kų. To­kiems at­ve­jams liau­dis tu­ri sma­gų pa­sa­ko­ji­mą. Kaip se­niai vie­na mo­te­riš­kė uo­liai prau­sė vai­ką. La­bai mui­li­no. Pu­to­ta­me van­de­ny­je įsi­jau­tu­si vai­ką švei­tė. No­rė­jo, kad la­bai šva­rus bū­tų. Bet, įni­ku­si į prau­si­mą, už­si­mir­šo. Ėmė ir su pa­mui­lė­mis vai­ką lauk pie­vo­je iš­py­lė. Ta­čiau su­si­grie­bė - vai­ką pa­ma­tė. Nuš­luos­tė kū­di­kį, iš­bu­čia­vo, at­si­pra­šė. Anais vi­si tik pa­si­juo­kė iš iš­si­blaš­kiu­sios mo­te­riš­kės. Da­bar to­kia is­to­ri­ja taip leng­vai ne­praei­tų. Vai­ką iš­py­lu­si vai­ko prau­sė­ja kaip mat ne­tek­tų mo­ti­nys­tės tei­sių. Gal net už gro­tų at­si­dur­tų. Vis­kas šia­me pa­sau­ly­je kei­čia­si. Mū­sų val­džia, įni­ku­si į įsta­ty­mų kū­ri­mą ir jų tai­sy­mą, kar­tais taip pa­da­ro, jog tei­sės ak­te ne­lie­ka to, kas bu­vo ge­ro. Dings­ta es­mė, lie­ka tik žo­džių pa­mui­lės. No­rė­jo, kaip ge­riau, o išė­jo, kaip tai mo­te­riš­kei su kū­di­kiu.

***

Kal­bė­da­mi apie po­ky­čius ne­ga­li­me ne­pa­mi­nė­ti mū­sų svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ro Au­re­li­jaus Ve­ry­gos. Tik­ras po­ky­čių su­ma­ny­to­jas ir įgy­ven­din­to­jas. Per tre­jus dar­bo me­tus daug nu­vei­kė. Po­ky­čių su­lau­kė me­di­kai, pa­cien­tai, far­ma­ci­nin­kai, al­ko­ho­lio par­da­vė­jai ir pir­kė­jai.. Po­nas Ve­ry­ga dir­ba iš­si­juo­sęs. Ir žiau­riai nu­smuk­dė sa­vo rei­tin­gus. Ta­po vie­nu ne­mėgs­ta­miau­siu po­li­ti­ku Lie­tu­vo­je. Už ką? Už po­ky­čius! Vie­niems jie pa­ti­ko, o ki­ti už juos ant mi­nist­ro su­py­ko. Vie­ni džiau­gia­si, kad kai ku­rie kom­pen­suo­ja­mie­ji vais­tai ke­lis kar­tus at­pi­go. O ki­ti rau­da, kad ne­te­ko da­lies pel­no.

***

Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja, ku­riai va­do­vau­ja po­nas Ve­ry­ga, ir to­liau ei­na per­mai­nų ke­liu. Mi­nis­te­ri­ja kar­tu su kai ku­rio­mis gy­dy­mo įstai­go­mis ke­ti­na pra­dė­ti dieg­ti te­le­me­di­ci­nos pa­slau­gas. Ta­da skir­tin­go­se įstai­go­se dir­ban­tys me­di­kai ga­lės gy­vai per at­stu­mą tar­tis dėl vie­no ar ki­to li­go­nio gy­dy­mo. Ši nau­jo­vė pra­dės veik­ti po me­tų. Už­tik­rins, jog pa­cien­tams ir jo ar­ti­mie­siems ne­be­rei­kės vyk­ti į di­džių­jų mies­tų li­go­ni­nių sku­bio­sios pa­gal­bos me­di­ci­nos sky­rius. Spe­cia­lis­tai iš­tirs, nu­sta­tys, įver­tins li­go­nio svei­ka­tos būk­lę per at­stu­mą.

***

Ge­rai bus, kai taip bus. Ka­žin ar vi­siems to­kie da­ly­kai pa­tiks. Juk pi­lie­čiai ga­li pa­no­rė­ti, kad per at­stu­mą bū­tų pa­sie­kia­mi ne tik me­di­kai, bet ir val­džios žmo­nės. Ta­da vi­sus klau­si­mus nei­šei­da­mi iš na­mų ga­lė­tu­me iš­spręs­ti mi­nis­te­ri­jo­se, de­par­ta­men­tuo­se, ki­to­se val­diš­ko­se įstai­go­se... Kai vi­si rei­ka­lus tvar­ky­tu­me vir­tua­lio­je erd­vė­je, tar­nau­to­jams ne­be­rei­kė­tų ei­ti į dar­bą. Sė­dė­tų sau na­muo­se ir bend­rau­tų su pi­lie­čiais. Ne­tek­tų pra­smės mi­nis­te­ri­jų kil­no­ji­mai iš vie­no mies­to į ki­tą. Iš­tuš­tė­tų val­diš­kų įstai­gų rū­mai. Di­džiu­lius pa­sta­tus bū­tų ga­li­ma kam nors par­duo­ti. Ir svar­biau­sia - vi­suo­se vals­ty­bės ly­giuo­se iš­nyk­tų ko­rup­ci­ja. Juk per at­stu­mą vo­ke­lio neįb­ruk­si! Ką mes ži­nom?! Gal taip, o gal dar ki­taip bus. Tik­rai bus per­mai­nų. Vi­so­kių, gal kaip to­je Gy­čio dai­no­je: "...at­si­mer­ki vie­ną ry­tą, ir dai­rai­si: ar čia juok­tis, ar čia verk­ti - ne­ži­nai..."