APIE LAIMĘ

Ma­nau, ne­suk­ly­siu pa­va­din­da­mas lai­mę itin gei­džia­ma vieš­nia. De­ja, ne­tu­riu duo­me­nų apie jos vi­zi­tų pas sta­tis­ti­nį ša­lies gy­ven­to­ją kie­kį, daž­nį ir truk­mę, ta­čiau drįs­tu teig­ti, kad jų pa­gei­dau­ja­ma kuo dau­giau ir kuo daž­nes­nių. Be­je, itin ver­ti­na­mi ne­lauk­ti, ne­ti­kė­ti vi­zi­tai.

Apie truk­mę ban­dy­siu paaiš­kin­ti pla­čiau. Da­ly­kas tas, kad lai­mė, ap­lan­kiu­si klien­tą, rei­ka­lau­ja, kad ja bū­tų džiau­gia­ma­si. Ma­žai lai­mei pa­kan­ka šyp­se­nos, di­des­nei jau rei­kia šyp­so­tis nuo au­sies iki au­sies, trin­ti ran­kas, plo­ti, o la­bai di­de­lė rei­ka­lau­ja dar ir ap­lais­ty­mo. Pa­gal­vo­kit, kas bū­tų, jei la­bai di­de­lė lai­mė pas jus už­si­vie­šė­tų il­gą lai­ką (va­di­na­mo­ji dau­gia­die­nė). Ar ne­nu­si­bos­tų džiū­gau­ti ir džiū­gau­ti? Ar neim­tų pa­vy­duo­liai jū­sų pra­var­džiuo­ti lai­mo­ho­li­kais?

Ana­lo­gi­ja su me­du­mi: sal­du gar­du ir svei­ka, jei su sai­ku, o jei kimš­tum nuo ry­to iki va­ka­ro die­na iš die­nos - die­va­ži, ap­kars­tų. Ir skran­dį su­si­ga­din­tum.

Lai­mei rei­kia pa­da­ry­ti prie­kaiš­tą dėl to, kad ji "drau­gau­ja" su ne­lai­me. Ne­lai­mė, aiš­ku, vi­siš­kai ne­pa­gei­dau­ti­na, bet ima ir iš­tin­ka, ir ką tu jai pa­da­ry­si. Sa­ky­sim, su­ser­gi. Blo­gai. Ne­lai­mė. O pa­svei­kai - va­lio, va­di­na­si, ap­lan­kė lai­mė. Lo­giš­kai gal­vo­jant, jei ne li­ga, pa­svei­ki­mo lai­mę bū­tum ma­tęs kaip sa­vo au­sis. Bet ne, ge­riau jau be to­kios lai­mės ap­siei­ti, tie­sa?

O ar ga­li­ma lai­mę pri­si­šauk­ti? Yra dvi nuo­mo­nės: "Lai­mė šau­kia­ma nea­tei­na" ir "Žmo­gus - sa­vo lai­mės kal­vis". Aš lin­kęs pa­lai­ky­ti pir­mą­ją, pe­si­mis­ti­nę, ta­čiau ne­drau­džian­čią sė­dė­ti su­dė­jus ran­kas ir sva­jo­ti apie lai­mę. Sva­jo­nės, ži­no­kit, kar­tais iš­si­pil­do, o štai ne vie­nas kal­vis, žiū­rėk, ka­la ka­la, ka­la ka­la ir nu­ka­la... šnipš­tą.

O aš ne­nu­ka­liau - pa­ra­šiau.